Gudručio vaistinė

Laimutė Jankauskienė. Užsienio kalba vaikų darželyje: vizija ar realybė?

Koks laikas yra tinkamiausias pradėti mokytis užsienio kalbos? Ar ikimokyklinukams skirtos kalbų mokyklėlės – tik madinga šeimų užgaida, ar tai puiki galimybė pasinaudoti vaiko raidos tarpsnio ypatumais, kai kalbų mokomasi natūraliai ir lengvai? Ar ikimokykliniame amžiuje pradėjus mokytis užsienio kalbos nenukentės gimtoji kalba?

Tai temos, kuriomis dažnai diskutuojama ne tik Lietuvos, bet ir daugelio pasaulio šalių spaudoje, interneto erdvėje. Šie klausimai aktualūs šeimoms, pedagogams, įvairių lygmenų švietimo politikams priimant sprendimus, susijusius su užsienio kalbų mokymusi ankstyvajame amžiuje. Nuomonių ir argumentų yra įvairių. Iš vienos pusės ankstyvasis užsienio kalbos mokymasis siejamas su sėkmingesne karjera ir didesnėmis galimybėmis ateityje, su tolerancija ir atvirumu, iš kitos pusės – tai dažnai suvokiama kaip galima kliūtis vaikui tinkamai išmokti gimtąją kalbą.

Mokslininkai aiškinasi, kaip žmoguje „gimsta“ kalba

Pastaraisiais metais globaliame pasaulyje vis aktualesniu tampantis klausimas paskatino mokslininkus didesnį dėmesį skirti šios srities tyrinėjimams. Mokslinių darbų tikslas nėra įtikinti tėvus ir tuos, kurie susiję su sprendimų priėmimu, kad reikia mokytis užsienio kalbų.

Dėl didėjančio Europos Sąjungos gyventojų judumo, migracijos srautų, globalizacijos, technologijų pažangos dėmesys kalbų mokymuisi pastaruoju metu nuolat didėja.

Svarbiausia – išsiaiškinti, kaip žmoguje „gimsta“, „veikia“ kalba, koks amžiaus tarpsnis tinkamiausias kalboms įsisavinti ir mokytis, kada greičiausiai įsimenami nauji žodžiai, jų konstrukcijos, kada smegenyse intensyviausiai formuojasi kalbų centrai. Tokių tyrimų daugėja, į juos investuojamos didžiulės lėšos ir jau yra susitarimų, dėl kurių nebesiginčijama, pavyzdžiui, kad užsienio kalbos lengviausiai mokomasi ir geriausių rezultatų pasiekiama iki 7 metų (Patricia Kuhl, 2011, Cook, 1995 ir kt.).

Dėl didėjančio Europos Sąjungos gyventojų judumo, migracijos srautų, globalizacijos, technologijų pažangos dėmesys kalbų mokymuisi pastaruoju metu nuolat didėja. Europos Sąjungos valstybės vykdo gana skirtingą užsienio kalbų mokymosi politiką. Dėl šalyse vykdomų švietimo reformų situacija gana sparčiai keičiasi, tačiau tendencijos, kad užsienio kalbos mokymosi pradžia yra ankstinama, pastebimos beveik visose šalyse. Taip pat ilgėja užsienio kalbos mokymuisi skirtas laikas.

Kada pradėti mokyti antros kalbos?

Jau 2002 m. Barselonos Europos Vadovų Taryba rekomendavo šalims mokyti vaikus dviejų užsienio kalbų „nuo labai ankstyvo“ amžiaus. Tačiau istoriškai susiklostę šalių etniniai, kultūriniai, socialiniai ypatumai lėmė, kad skirtingose šalyse į Europos Komisijos rekomendacijas buvo atsižvelgta skirtingai.

Mažus vaikus ugdantis pedagogas privalo ne tik mokėti užsienio kalbą, bet ir labai gerai žinoti šio amžiaus tarpsnio ypatumus.

Norėdama susipažinti su šiandienine Europos šalių užsienio kalbos mokymosi iki privalomo mokymosi mokykloje pradžios praktika ir gerąja patirtimi (skirtingose šalyse privalomo mokymosi pradžia yra įvairi. Pavyzdžiui, Italijoje, Lenkijoje ar Portugalijoje į pirmą klasę ateina šešiamečiai, Kipre, Škotijoje – penkiamečiai, Skandinavijos šalyse, kaip ir Lietuvoje – septynmečiai).

2009 m. Europos Komisija sudarė darbo grupę, kurioje dirbo 28 šalių ekspertai. Jie surinko informaciją apie šalių užsienio kalbų mokymosi praktiką bei gerąją patirtį ir 2011 m. liepą paskelbė rekomendacijas dėl kalbų mokymosi ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje (Language learning at pre-primary school level: making it efficient and sustainable).

Patirtis apibendrinta rekomendacijose

Rekomendacijose apibendrinta ir pristatyta Europos Sąjungos šalių ikimokyklinio amžiaus vaikų užsienio kalbos mokymo patirtis, surinkti, išanalizuoti ir pateikti labiausiai pasiteisinę užsienio kalbų mokymuisi skirti projektai bei programos. Čia pristatytos įžvalgos ir pateiktos rekomendacijos.

Dokumente teigiama, kad siekiant kokybiško užsienio kalbų mokymo iki pradedant lankyti mokyklą itin svarbu:

– tęsti diskusijas dėl užsienio kalbos mokymo ikimokykliniame amžiuje galimybių, kokybės užtikrinimo bei tęstinumo;

– ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programose svarbu išlaikyti tinkamą gimtosios ir užsienio kalbų balansą prioritetą teikiant gimtajai kalbai;

– užtikrinti, kad socialinė, kultūrinė, ekonominė vaiko aplinka, jo specialieji ugdymosi poreikiai nebūtų kliūtis mokytis užsienio kalbos;

– kalbų mokymuisi naudoti ikimokyklinio amžiaus vaikams tinkamus kalbos mokymosi metodus prioritetą teikiant ne racionaliam, akademiniam mokymui, o pasitelkiant žaidimą ir kalbos mokymuisi išnaudojant ikimokyklinio amžiaus vaikų psichines bei fizines savybes, tokias kaip smalsumas, noras bendrauti, troškimas sužinoti nauja, mokėjimas mėgdžioti ir kt.

Rekomendacijose atkreipiamas dėmesys, kad ypač svarbus veiksnys yra pedagogų profesionalumas. Mažus vaikus ugdantis pedagogas privalo ne tik mokėti užsienio kalbą, bet ir labai gerai žinoti šio amžiaus tarpsnio ypatumus.

Tam, kad visi vaikai turėtų lygias galimybes mokytis užsienio kalbos, atsakomybe kiekvienoje šalyje turėtų dalytis visos su šio amžiaus vaikų ugdymu susijusios institucijos (nevyriausybinės organizacijos, privačios ir valstybinės institucijos, ugdymo įstaigos, aukštosios mokyklos) ir kt.

Susidomėjimas auga ir Lietuvoje

Susidomėjimas užsienio kalbų mokymusi iki privalomo mokyklos lankymo pradžios auga ir Lietuvoje. 2010 m. Vilniaus Gėtės institutas, bendradarbiaudamas su Švietimo ir mokslo ministerija, inicijavo projektą „Vokiečių kalba su Hans Hase priešmokyklinėse grupėse“.Projekto medžiagą, remdamiesi naujausiais kalbų mokymosi tyrimų duomenimis, 2008–2009 m. parengė ir išbandė Budapešto Gėtės institutas.

Užsienio kalbos mokymosi programos „Kiškis Hansas“metodika parengta remiantis natūraliu vaikų domėjimusi viskuo, kas nauja ir smagu, vokiečių kalbos vaikai mokosi panašiai kaip ir gimtosios: žaisdami, dainuodami, šokdami, rimuodami, klausydamiesi, atlikdami įvairius darbelius. Taip ugdomas vaiko pozityvus požiūris į kitos kalbos mokymąsi, susipažįstama su kitokia nei gimtoji kalba ir kultūra, stiprinama vaikų motyvacija bei noras toliau mokytis vokiečių kalbos.

Tai, kad pirmais metais į projektą buvo ketinta pakviesti tik 8 darželių priešmokyklinių grupių vaikus, o paraiškų buvo pateikta tiek, kad teko atrinkti trigubai daugiau (20 grupių), ir kad 2011 m. projekte jau dalyvavo 50 grupių (beveik 1000 vaikų) iš visos Lietuvos, rodo, jog susidomėjimas kalbų mokymusi ankstyvajame amžiuje auga. Kokią poziciją ankstyvojo užsienio kalbų mokymosi požiūriu užims Lietuva ir kiekvienas iš mūsų, priklausys nuo visų mūsų pozicijos bei priimamų sprendimų.

Straipsnis publikuotas leidinyje „Švietimo naujienos“, 2012’4/315

TAIP PAT SKAITYKITE