Vaistai yra prekė? Maksimaliai sumaterialėjusiame mūsų pasaulyje tokio klausimo tarsi ir nebeturėtų kilti, tačiau teiginys vis dėlto pribloškia. Prekyboje galioja rinkos dėsniai: pasiūla, konkurencija, paklausa. Vaistų prekyboje pastaroji didėja augant sergamumui. Nepaisant deklaracijų, kad brangiausias šalies turtas yra jos piliečių sveikata, Lietuva tuo turtu didžiuotis negali. Negana to, sergamumas mūsų šalyje ne mažėja, o didėja.
Pasigirti galime nebent vaistinių skaičiumi: jų mūsų šalyje apstu. Nė vienos jų, kaip ir vaistų gamintojų, nesužlugdė sunkmetis. Vaistų kainos Lietuvoje yra vienos didžiausių iš visų ES šalių. Vaistinių lentynos lūžta nuo įvairiausių medikamentų ir pasitaiko, kad jų net pritrūksta. Pastaruoju metu trūksta apsauginių kaukių, kurias pas mus perka net ukrainiečiai. Retoje vaistinėje aptiksite „Tamiflu” arba „Relenza” vaistų nuo vadinamojo kiaulių gripo. Jeigu vaistai yra prekė ir jų kainas reguliuoja paklausa, kodėl gi, pavyzdžiui, šiandien nepadidinus „Tamiflu” kainos nuo 128 iki 1280 litų? Juk nereceptinių vaistų kainos nereguliuojamos. Ar yra pavojus, kad jas pernelyg pakėlus mūsų šalies gyventojai šių reikalingų vaistų nebeįpirks? Bet jeigu vaistininkai nuo siaubą keliančio naujojo gripo jų turi vos kelias dėžutes, kodėl gi nepasinaudojus proga užsidirbti? Juk net ir vargingiausiai gyvenantys žmonės neša dovanas gydytojams ir prašo skirti geriausius vaistus. Jie – ne paltas, kurį galima įsigyti dėvėtų drabužių parduotuvėje, ir net ne duona, kurios bent riekę galima gauti labdaros valgykloje.
Labdaros vaistinių nėra. Gyventi nori visi. Sergantieji trokšta pasveikti. Tai žinantys vaistų gamintojai ir pardavėjai klesti net sunkmečiu. Jiems tarpininkauja valstybė, ginanti tik savo kišenę. Mūsų šalyje nustatyti antkainiai tik kompensuojamiesiems vaistams. Vos prabilus apie sumanymą apriboti nepasotinamą farmacininkų apetitą nustatant antkainius receptiniams nekompensuojamiesiems vaistams, pritvinkęs kainų pūlinys jau pradeda trūkinėti.
Antkainių idėjos autoriams talkina medikamentų gamintojai, kurie dėl didelių, Lietuvos ekonomikai ir pragyvenimo lygiui neadekvačių kainų kaltina didmenininkus ir mažmenininkus. Iš tiesų tų pačių vaistų kainos Lietuvos ir kaimyninių šalių – Estijos, Lenkijos, Ukrainos – vaistinėse skiriasi kelis kartus. Sakoma, net tų, kuriuos gamintojai parduoda už vienodą kainą. Jei tai yra tiesa, nejaugi vaistininkai nori, kad ir jų parduodamų prekių, kaip šaldytos vištienos ar mėsos, važiuotume pirkti į užsienį?
Vaistininkai savo ruožtu tikina, kad jų kainas reguliuoja gamintojai ir didmenininkai. Jie patys labiau norėtų parduoti daugiau, bet pigiau, o ne mažai ir brangiai. Tačiau ar tai nėra tik blefas? Juk pirkėjai, siaučiant gripo epidemijai, smogus širdies infarktui, hipertenzijai, tikrai niekur nedings. Antra vertus, jei tokia logika vadovaujasi gamintojai ir didelėms šalims, kur rinka didesnė, vaistus parduoda pigiau, kodėl Estijoje, dar mažesnėje nei Lietuva, jie vis dėlto pigūs?
Galima galvoti, kad farmacijos banginiams nėra prasmės derėtis su mažomis valstybėmis. O gal jas (tiksliau tų šalių valdininkus) derybose galima paprasčiausiai papirkti? Atsakymą ko gero žino visi.
