Gudručio vaistinė

Konfliktai ir smurtas artimoje aplinkoje. Ar įmanoma susitarti? Arba ką gali mediacija?

Šeimyninių konfliktų ir ginčių skaičius šalyje vis auga. Pagal statistikos departamento duomenis 2012 m. Lietuvoje buvo registruotos 10399 ištuokos ir 20660 santuokos. Galima daryti prielaidą, kad skyrybos tampa paprasčiausiu būdus spręsti šeimoje kylančias problemas. Stebint spaudą susidaro įspūdis, jog skyrybos netgi tampa madingos. Taigi, šalyje įsitvirtina bylinėjimosi teismuose kultūra, atsiranda naujos paslaugos siūlančios santuoką nutraukti „greitai, paprastai ir patogiai“. Populiarėja skyrybos internetu, taip klientui suteikiama galimybė „viską gerai apgalvoti, neskubant apsvarstyti visus variantus“ o klientui pasirašius tik tris dokumentus – santuoka nutraukiama. Tačiau kartais skyrybas lydi didelė problema – smurtas artimoje aplinkoje. Smurtą patyrusios moterys bėga iš namų ir ieško pagalbos kitur. Visa tai rodo, kad mums trūksta bendravimo ir konflikto sprendimo įgūdžių.

Kaip rodo Vilniaus miesto krizių centro pavyzdys, gerų rezultatų sprendžiant šeimyninius konfliktus galima pasiekti pasitelkus mediaciją, arba dar kitaip vadinamą tarpininkavimą. Mediacija – tai alternatyvus teisminiam nagrinėjimui ginčų sprendimo būdas, kai konflikto dalyviai, padedant nešališkam tarpininkui, ieško abi šalis tenkinančių problemos sprendimo būdų.

Vilniaus miesto krizių centro direktorės Nijolės Dirsienės teigimu, sprendžiant smurto artimoje aplinkoje problemas labai svarbus visų šeimos narių dalyvavimas, nes tik tokiu būdu galima pasiekti geriausius rezultatus. Centro socialiniai darbuotojai, kurie neretai yra pirmieji asmenys, į kuriuos kreipiasi smurtą šeimoje patyrusios moterys, savo klientams siūlo nemokamą mediacijos (tarpininkavimo) paslaugą. Mediacija siekiama išspręsti tarpusavio konfliktus tarp sutuoktinių, nesusituokusių asmenų ar buvusių sutuoktinių. Taip pat sprendžiamas vaikų išlaikymo ir bendravimo su jais klausimai. Siekiant padėti konfliktuojantiems sutuoktiniams susėsti ir pabandyti atrasti bendravimo galimybes sprendžiant konkrečias problemas. Mediacijos proceso metu užmezgamas konstruktyvus dialogas tarp dviejų konfliktuojančių pusių, o ginčą sprendžia pačios šalys. Mediatorius yra tik vedlys, kurio pagrindinė funkcija – padėti šalims išgirsti vienas kitą, rasti tarpusavio nesusitarimų priežastis ir galimus jų sprendimo variantus. Mediatorius susitelkia tik ties objektyviais ginčo kriterijais, jis valdo konfliktą ir išlaiko balansą tarp ginčo šalių.

Pasak N. Dirsienės Vilniaus miesto krizių centre 2006 metais pradėta taikyti mediacija „atsirado dėl to, kad neretai smurtautojas ateidavo į mūsų įstaigą ir sakydavo, kad ir aš taip pat noriu matyti vaikus, ir aš noriu rūpintis (…). Pradėjom galvoti, kad reikia paslaugų ir vyrams (…). Padėti jiems susivokti, pakeisti gyvenimą, pradėti kalbėti apie elgesį, ne tik kaip baudžiamą, bet ir ydingą, kuris jam ateity, gyvenime sukels dar daug problemų. Pradėjom kalbėti, kad tiems vyrams reikia paslaugų ir labiausiai iš mūsų žinomų ir bandomų metodų pasiteisino tarpininkavimas.“

Į krizių centrą pagalbos besikreipiantys asmenys, tarp jų ir nukentėjusios nuo smurto artimoje aplinkoje moterys, dažniausiai nori pabėgti nuo smurto, nori kad šis nesikartotų, tačiau jie neprašo nutraukti tarpusavio santykius. Direktorės teigimu, labai svarbu sureguliuoti tarpusavio santykius ir sutarti dėl tolimesnės vaikų globos: „Jeigu šeimoje yra vaikai, tai kaip galima išsiskirti ir nesmurtaujant toliau bendrauti. Mes taikom tarpininkavimą, kad atstatyti jų santykius jau negyvenant kartu, kad jie galėtų tinkamai rūpintis vaiku (…). Vaikai turi tėvą ir tėvas turi konstitucinę prievolę jais rūpintis. (…) Mes pradėdavom kalbėtis apie tai, kad jūs negalit, nemokat, nesugebat kartu gyventi, bet gyvendami atskirai jūs vis tiek turite rūpintis vaiku.“ Mediacijoje sutuoktiniai dalyvauja savo noru ir nei moterys, nei smurtaujantys vyrai nėra verčiami dalyvauti tokiame procese. Apie 80 proc. moterų sutinka dalyvauti vien dėl to, kad būtų ramios, jog išbandė visas galimybės padėti vyrui būti šeimos nariu ir vaikų tėvu. Paprastai moterys nori, kad smurtaujantis vyras būtų nubaustas už konkrečią veiką, tačiau nenori su juo nutraukti santykių. N. Dirsienės teigimu, „tarpininkavimas duoda naują galimybę naujai elgtis, sužinoti ką kitas apie tave galvoja. Moko išgirsti ir išreikti savo mintis. Tai pirmas žingsnis suvokti, kad aš blogai elgiuosi. (…) Tai toks akių atvėrimas. Nes pati didžiausia žmogui bausmė yra suvokti pačiam, kad aš padariau blogai.“

Pasak Vilniaus miesto krizių centro direktorės mediacijos paslaugos dažniausiai patenkina šeimų lūkesčius, tėvai sutaria dėl vaikų priežiūros negyvenant kartu „patys susirašo vaikų priežiūros klausimus, kada, kas kokius vaikus žiūri, iš kur paima, kur pristato, kaip su vaikais rūpinamasi ligos atveju, drabužėliais, maistu“. Be abejo toks pozityvus, konstruktyvus konfliktų sprendimo būdas, leidžiantis pačioms konfliktuojančioms poroms rasti juos tenkinantį sprendimą, pasiteisina ilgalaikėje perspektyvoje. Tėvams sutarus dėl vaikų globos, vėliau net nesikreipiama į teismą. Be to, tai yra didelė pagalba ikiteisminiam tyrimui ir pačiam bausmės suvokimui. Kaip pabrėžia N. Dirsienė, jų tikslas nėra apgauti vyrą ar jį nubausti, o siekti išspręsti problemą, kad ši ateityje nesukeltų problemų nei vienam nei kitam. Mediacijos metu, jei tik yra poreikis, visada yra suteikiama galimybė konsultuotis su teisininkais, šalių advokatais ar psichologais. Išspręstos problemos, net jeigu sutuoktiniai nutaria toliau negyventi kartu, jiems padeda ateityje užmegzti sveikus santykius.

Užsienio valstybėse mediacija labai dažnai remiamasi sprendžiant ir atsakomybės už smurtą klausimus baudžiamosiose bylose. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas taip pat numato galimybę aukai ir kaltininkui susitaikyti smurto artimoje aplinkoje bylose, tuo pagrindu atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Praktika rodo, kad šia galimybe pastaraisiais naudojamasi itin dažnai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tam tikras susitaikyme glūdinčias problemas. Pirma, baudžiamasis kodeksas numato, kad susitaikymas baudžiamosiose bylose galimas tik tada, kai kaltininkas savu noru atlygino ar pašalino aukai padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo. Smurto tarp sutuoktinių bylose žalos atlyginimo klausimas labai problematiškas, iš kokių lėšų kaltininkas gali atlyginti aukai padarytą žalą, kai sutuoktinių turtas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jiems abiems, t.y. visos kaltininko lėšos priklauso tiek jam, tiek aukai? Antras dalykas, neturėtų būti pamiršta, kad Baudžiamasis kodeksas pripažįsta galimybę aukai ir kaltininkui susitaikyti tik vienąkart per ketverius metus. Antrąsyk per ketverius metus pradėjus smurtaujančio sutuoktinio ar sutuoktinės baudžiamąjį persekiojimą, byla turi baigtis apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Straipsnį paruošė Lietuvos teisės instituto mokslo darbuotojai Judita Venckevičienė ir Algimantas Čepas šiuo metu vykdantys Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Atkuriamojo teisingumo perspektyvos Lietuvoje“ (sutarties Nr. MIP-016/2013).

Bernardinai.lt

TAIP PAT SKAITYKITE