Biorythm

Komentaras: vaikų poliklinika – Gariūnų turgelis?

Įvairių sveikatos dienų ar mokslo metų pradžios proga švietimo institucijos, Sveikatos apsaugos ministerija, mokytojai ir gydytojai skundžiasi, kad „dar niekada” mokinių sveikata nebuvo tokia prasta. Iškrypę stuburai, plokščiapėdystė, rachitas, trumparegystė, toliaregystė, sugedę dantukai – štai tokia ligų puokšte nešini sėda mūsų pirmokai krimsti karčių mokslo šaknų.

Labai apmaudu, kad niekas nekalba apie kitas šaknis – kaip visi šie negalavimai apsėdo mūsų mažuosius. Žinoma, statistikos dokumentuose ir ministerijų raštuose priežastys vardinamos: aplinkos užterštumas, maisto priedai, nesveika gyvensena, kompiuteriai ir kiti marazmai. Taip nepagarbiai juos vadinu dėl to, kad nė viename tokiame rašte (o skaičiau jų tikrai daug) nepastebėjau kokio nors panašaus įrašo: „vaikai serga dėl to, kad poliklinikose jų niekas nenori gydyti‘. Tuo tarpu kaltinti neapčiuopiamus dalykus gerokai paprasčiau, nei pripažinti savo kaltę.

Pirma mano vaiko gydytoja – putni šviesių plaukų tetulytė į butą įskrido gal dešimtą sūnaus gyvenimo parą. Nenusiavusi batų, nenusiplovusi rankų, ji tiriančiu žvilgsniu nužvelgė mūsų butą, patikrino, ar nuvalytos dulkės, tada apmaigė mieguistą mažylį, ir liepė skaityti knygas apie vaikų auginimą. Kaskart, kai ateidavau mėnesinės kūdikio apžiūros, į bet kokius mano klausimus ar nuogąstavimus ji atsakydavo ta pačia fraze: „Mamyte! Na, ko jūs jaudinatės, tikrai nėra ko jaudintis, nereikia jaudintis”. Mano argumentai, kad nesijaudinu, jos neveikė. Vaikas labai prakaitavo, tačiau mano gydytojai tai visiškai nerūpėjo. Pasakojimą apie tiesiog varvančią nuo prakaito kėdę, užuominas apie rachitą, pediatrė palydėdavo ta pačia litanija apie nesijaudinimo svarbą vaiko sveikatai. Tiesa, nukreipimus ši gydytoja rašydavo bet kur. Paprašai, ir turi. Taigi, paprašiau nukreipimo pas neurologę. Ugninga moteris sėdėjusi kabinete, išklausinėjo, ar sveikas buvo nėštumas, ar domimės joga (nes ji domisi), ar nebandėm, daryti su vaiku asanų (nes ji daro), ir ar nebandėm vartoti organizmą šarminančių preparatų, nes jai jie labai patinka. Vaiko prakaitavimas ir neramus miegas buvo nurašyti genetikai (!) ir liko nepastebėti. Ištaikiau progą, kai mūsų pediatrė atostogavo – mat tuomet pacientas turi realiai įgyvendinamą teisę kreiptis į bet kurį tos poliklinikos gydytoją. Ta, pas kurią nuėjome – žinoma ir labai paklausi – iškart pastebėjo, kad berniukas – ant rachito ribos. Ji neliepė man nesijaudinti, pasakiusi, kad nekalbant apie šiuo atveju akivaizdžius požymius, mamos nuojauta dažnai anksčiau nei tyrimai pasako, kad vaikui kažkas ne taip. Sūnui skyrė gydymą, masažus ir taip mes išvengėme rachito, dėl kurio vaikas būtų turėjęs sveikatos bėdų visą likusį gyvenimą.

Vaikai serga dažnai. Taip susipažinome su procedūrinio kabineto darbuotojomis, kurios net neatitraukdamos nosių tiesiai šviesiai kaskart stebisi, ir ko čia tą kraują imti? Na kam?? Vis tiek tyrimas neišgydys (!). Labiausiai jas erzina, jei tyrimas būna skubus – erzeliuojantį ligoniuką vos nulaikančiai mamai privalomai tenka išklausyti burbesius apie laiko stoką, prastą nuotaiką, o gavusi tyrimo rezultatus laborantė nė nesivargina iškišti iš kabineto galvą.

Sykį iki paskutinės minutės laukėme, kol vaikas pasituštins, kad galėtume nunešti tyrimą – pamenu, lėkiau liežuvį iškišusi ir indelį su tyrimu į magiškąjį langelį padėjau lygiai dvyliktą (iki šios valandos galima priduoti tyrimus) – ten buvusi laborantė, be to, kad liepė gražiai išdėlioti lapelius tyrimams, ir gražiai ant jų padėti stiklainiukus su turiniu, griežtai pasakė, kad šiaip, turėtų teisės šio gėrio nebepriimti. Į mano nustebusį teiginį, kad juk dabar – lygiai dvylika, moteris išdidžiai atrėžė, kad šiaip jau, viena minutė po.

Sužavėjo ir reabilitologė. Jos autoritetingo antspaudo reikia, jei nori du mėnesius sirgusį vaiką palepinti atstatančiomis procedūromis, pavyzdžiui – nosies šildymu. Kruopščiai užpildžiusi žurnalą, net nepakeldama akių į mus su sūnumi, ji paklausė, kuo sergame. Kai pasakiau, kad vaikas ką tik pasveiko ir noriu pastiprinti organizmą (ką rekomendavo pediatrė, pas kurią pabėgome nuo savosios „Mis Nesijaudinkime”) – ši moteris nuoširdžiai pasipiktino, neva ketiname išnaudoti ligonių kasų pinigus sveikam vaikui. Paaiškėjo, kad šildyti nosį ultravioletiniais spinduliais galima tik sergant. Tokioj procedūrų patalpoj tokiu atveju sėdi keli vaikai su skirtingomis bacilomis ir intensyviai gydosi. Kaip pasakė mus išlydėdama reabilitologė: „lauksiu susirgusių!”.

Masažiniame kabinete sužinodavome visas kitų mamų ir jų vaikų bėdas: diagnozes, grožio įvertinimą, šeimynines problemas ir vyro tautybę. Kineziterapeutė mielai pasiūlė įsigyti šliaužtinukų, kuriuos laikas nuo laiko atsigabena iš Europos. Iš tiesų, kuo poliklinika – ne Gariūnų turgelis?

Budinti gydytoja (pas ją šeštadienį dėl recepto patarė kreiptis pediatrė), kai sunkiai serganti dukra išvėmė dar vienos rūšies vaistus, ilgai mane gėdino, kad gydau vaiką namie. Kur tai matyta! Mama pati suleidžia vaistus. Kriminalas. Aš galiu jums apskritai nerašyti jokio recepto. Taip, galvojau, galite, tuomet tikrai pateksime į ligoninę.

Visoje poliklinikoje sutikome vos kelis – du ar tris gydytojus, kurie spinduliavo ne tik išskirtinę kompetenciją, galėjo komentuoti naujesnius preparatus, bet ir nuoširdžiai, su meile norėjo padėti sergančiam vaikui. Jos nepyksta ant mažų vaikų, kad šie serga, verkia ir atima jų prastai apmokamą laiką. Tiesiog, jos neprarado žmogiškumo.

Grįžtant į pradžią, – jei poliklinikose dirbtų tie, kas myli savo darbą, – vaikai tikrai sirgtų mažiau. Vadinasi, ir biudžeto pinigų pavyktų sutaupyti, nes vėliau nebereikėtų gydyti įsisenėjusių ligų.

Saulė Gradaitė



TAIP PAT SKAITYKITE