Gyvenime neišvengiame sudėtingų situacijų – netekčių, konfliktų, traumų ar skyrybų. Vieni žmonės po tokių patirčių gana greitai atsitiesia ir grįžta į įprastą ritmą, o kitiems prireikia daugiau laiko. Pasak Vilniaus Psichikos sveikatos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) medicinos psichologės Karolinos Šukytės, šiuos skirtumus dažnai lemia psichologinis atsparumas.
„Psichologinis atsparumas neretai suprantamas kaip fiksuota, nekintanti žmogaus savybė, tačiau iš tiesų jį vertėtų suvokti kaip dinamišką procesą, kuris padeda žmogui lengviau valdyti stresą, greičiau atsitiesti po sunkių išgyvenimų ir išvengti ilgalaikių psichologinių sunkumų. Kartais nutinka taip, kad tas pats žmogus prie vienų patirčių prisitaiko lengviau, o prie kitų – sunkiau, nes viskas priklauso nuo įvairių veiksnių tarpusavio sąveikos“, – sako medicinos psichologė.
Kodėl vieniems atsitiesti lengviau nei kitiems?
Skirtingas žmonių gebėjimas įveikti sunkumus priklauso nuo daugybės veiksnių. Didelę įtaką tam turi individualios asmens savybės, tokios kaip aukštesnė savivertė, pozityvus požiūris, vidinis kontrolės jausmas ir kantrybė. Taip pat svarbų vaidmenį atlieka gyvenimo prasmės pojūtis, gebėjimas priimti artimųjų paramą, santykiai su aplinkiniais bei humoro jausmas.
Tačiau psichologinis atsparumas gali būti susijęs ir su konkrečiomis nepalankiomis gyvenimo situacijomis, pavyzdžiui, nepriežiūra vaikystėje, įvairaus pobūdžio smurtu, išgyventomis krizėmis ar katastrofomis.
„Taip pat gali būti ir ilgą laiką pasikartojančios nepalankios patirtys, kurios kelia nuolatinį stresą ir nerimą, o ilgainiui gali turėti įtakos ir žmogaus fizinei gerovei. Negana to, svarbu atsižvelgti ir į žmogaus socialinį bei kultūrinį kontekstą. Artimųjų parama ir prasmingi santykiai gali tapti reikšmingu apsauginiu veiksniu išgyvenant sudėtingas patirtis, tačiau kartais aplinka gali būti ir apsunkinanti aplinkybė, stiprinanti vidinį nesaugumo ar nestabilumo jausmą“, – pasakoja K. Šukytė.
Vaikystės patirtys palieka gilų pėdsaką
Medicinos psichologė pasakoja, kad psichologinio atsparumo pagrindai pradeda formuotis dar vaikystėje. Šeimoje patiriamas emocinis saugumas, tėvų elgesio modeliai ir santykiai su artimaisiais daro didelę įtaką tam, kaip žmogus vėliau dorojasi su krizinėmis situacijomis.
„Vaikai yra aktyvūs stebėtojai ir dažnai modeliuoja tai, ką mato artimiausioje aplinkoje, todėl tėvų vaidmuo yra labai svarbus ugdant jų įgūdžius išgyventi sudėtingas patirtis ir puoselėjant stiprybes. Ne mažiau svarbus ir emocinis ryšys, kuris formuoja atžalų supratimą apie emocinį saugumą, meilę ir saugius santykius. Vaikai turi jausti, kad tėvai gali priimti jų emocijas ir būti šalia net sudėtingų išgyvenimų metu. Tam puikiai padeda šeimos tradicijų ir ritualų kūrimas“, – dalinasi K. Šukytė.
Visgi vaikystėje susiformavę reagavimo modeliai nelemia, kaip žmogus tvarkysis su krizėmis suaugęs. Nors asmeninės savybės išlieka svarbios, augant atsiranda ir kitų reikšmingų veiksnių, galinčių turėti įtakos gebėjimui įveikti sunkumus, pavyzdžiui, santykiai su bendraamžiais, mokytojais ar kitais svarbiais suaugusiaisiais.
Kreiptis pagalbos nėra silpnumo požymis
Kadangi psichologinis atsparumas nėra nekintantis, ilgalaikis stresas ar sudėtingos patirtys gali paveikti net ir žmogų, kuris anksčiau puikiai susidorodavo su stresinėmis situacijomis. K. Šukytė pabrėžia, kad pagalbos ieškojimas jokiu būdu nėra silpnumo požymis – priešingai, tai gali rodyti žmogaus stiprybę.
Pasak specialistės, svarbu gebėti priimti ir pripažinti nutikusią patirtį, atpažinti kylančias emocijas, jas išjausti ir įvardyti. Taip pat naudinga įsivardyti tai, ką galime kontroliuoti, o kas nuo mūsų nepriklauso.
„Vis dar pasitaiko nuostatų, kad stiprus žmogus nieko nejaučia, emociškai nereaguoja, jam nereikia kitų pagalbos, nes gali susitvarkyti pats, tačiau tai nėra tiesa, nes šie įsitikinimai tik apsunkina galimybes gauti reikiamą pagalbą. Neretai galima pastebėti, kaip jų laikymasis sutrikdo kitas asmens gyvenimo sritis: santykius su aplinkiniais, karjerą bei atsispindi fizinėje sveikatoje, įpročiuose, santykyje su savimi“, – tikina K. Šukytė.
Jei kyla pasikartojančių sunkumų, kurie pradeda trikdyti kasdienį gyvenimą, pavyzdžiui, tampa sunku vykdyti įprastus įsipareigojimus, atsiranda ilgiau trunkantys nuotaikos pokyčiai ar žmogus ima vengti bendravimo su kitais, vertėtų kreiptis pagalbos į psichologus ar psichiatrus.
Kaip galima sustiprinti savo psichologinį atsparumą?
Nors psichologinis atsparumas formuojasi viso gyvenimo metu, jį galima stiprinti laikantis reguliaraus dienos režimo, užtikrinant kokybišką miegą, visavertę mitybą, skiriant laiko fiziniam aktyvumui ir poilsiui. Taip pat naudinga užsiimti mėgstama veikla, praktikuoti sąmoningumo lavinimo metodus, pavyzdžiui, dėmesingą įsisąmoninimą.
„Taip pat galima pasitelkti Grotberg psichologinio atsparumo modelį – „Aš esu, Aš turiu, Aš galiu“. Taikant jį galima sudaryti tris sąrašus: savo turimų savybių, aplinkinių žmonių ar resursų, kurie gali suteikti paramą, ir asmeninių gebėjimų įveikti sunkumus. Tai padeda geriau suvokti savo stiprybes ir suteikia daugiau apibrėžtumo bei kontrolės jausmo situacijose, kuriose jaučiame daugiau bejėgiškumo“, – aiškina Vilniaus Psichikos sveikatos klinikos „Meliva“ medicinos psichologė K. Šukytė.
Be to, svarbu siekti realistiškų, įgyvendinamų tikslų, stebėti progresą ir juo pasidžiaugti. Taip pat puoselėti prasmingus santykius su aplinkiniais, įsitraukiant į grupines veiklas, kurios teikia malonumą.
