Kodėl nemažai šiuolaikinių merginų „serga” taip vadinamu „Princesės sindromu”? Galima teigti, jog tai yra įgimta arba paveldima. Tačiau verta analizuoti ir kitą pusę: galbūt šį sindromą išugdo tėvai, darželio auklėtoja, mokytojai ar bendraamžiai.
Pasak psichologų, nors šie du aspektai – pakankamai svarbūs ir reikšmingi, bet nėra labiausiai lemiantys mergaitės mąstymą. Todėl perskaičius galybę knygų ir pažiūrėjus daugybę filmų apie princeses, mergaitė vargu ar vadovausis princesės” psichologija. Tačiau, jei tėvai vos ne per jėgą bruka vaikams vis naujus žaisliukus ir knygeles, aktyviai kuria savo dukters „princesės” įvaizdį, tenkina visus jos kaprizus ir moko ją elgtis su aplinkiniais kaip tikrai princesei, tada, žinoma, mergaitė tampa mergina, nesugebančią ieškoti kompromisų, suprasti, užjausti ir gerbti ne tik artimus, bet ir kitus žmones.
„Princesės” savybės taip pat gali būti didelė kliūtis užmezgant santykius su žmonėmis: ji sunkiai ras bendrą kalbą su vyrais. Pavyzdžiui, vyras iš pradžių gali stipriai susižavėti ar net įsimylėti kaprizingą ir neprieinamą gražuolę. Tiesa, prieš tai įdėjęs labai daug pastangų ir jėgų, ieškodamas raktelio į jos širdį. Tačiau išlaikyti ilgalaikius santykius su tokia būtybe jis nepajėgs, nes „princesė” nesugeba gerbti ir rūpintis kitu be jokios naudos sau ar išskaičiavimo. Nesugeba atskleisti savo jausmų, nėra nuoširdi ir atvira. Galų gale nemoka atlikti elementariausių buities darbus.
Todėl ir atsitinka taip, kad tokios merginos, nepaisant didelio priešingos lyties atstovų dėmesio rodymo, vistiek lieka vienos, joms sunku sukurti šeimą. Ir kuo daugiau dėmesio jos gauna iš aplinkinių, tuo labiau išryškėja „Princesės sindromas”. O štai daryti išvadas ir keistis, jos,deja, labai retai pajėgia.
