Kodėl dažnai su tais, kuriuos mylime labiausiai, elgiamės labiausiai apgailėtinai? Nors populiaru galvoti, kad familiarumas yra nepagarbos priežastis, nebūtinai tai tiesa. Taip pat netiesa, kad tų, kurie kažkada įžengė į mūsų gyvenimus, puikiosios savybės, kurios mums anksčiau patiko, pamažu mums tapo atgrasios. Veikiau mūsų pakantumas tam, kas mums niekuomet nepatiko, nuolat mažėja.
Dar pridėkime faktą, kad skausmas labiau prikausto mūsų dėmesį nei malonumas, ir iš čia paaiškinimas: mes mažiausiai pakenčiame neigiamas savybes tų, su kuriais praleidžiame daugiausia laiko.
Tačiau iš tiesų mes juk norime su tais, kuriuos mylime, elgtis gražiai, ir dažnai jaučiame didžiulę kaltę, elgdamiesi priešingai. Vis dėlto tikriausiai jums sutuoktinis dar taip neįgriso, kad norėtumėte su juo skirtis; o vaikai taip, kad norėtumėte juos atiduoti į prieglaudą, arba tėvai – kad su jais įmanytumėte visiškai nutraukti ryšius? Tačiau ką gi daryti?
Štai trys būdai:
1. Bandykite įsivaizduoti, kad jums brangūs žmonės išnyko iš jūsų gyvenimo
Viso to tikslas – sužadinti sau stiprų dėkingumo jausmą. Ir niekas labiau nesukelia dėkingumo nei praradimo grėsmė. Tyrimai rodo, kad mes visi gebame gana puikiai įsivaizduoti artimųjų netektį, kad pasijustume dėkingi, jog juos vis dar turime. Pabandykite sudaryti sąrašą dalykų, dėl kurių jūsų artimieji jums brangūs, ir kas rytą raskite minutėlę įsivaizduoti, kaip vieną dieną tai galėtumėte prarasti ar prarasite. Labiausiai mums emocines reakcijas sužadins, jei šie įsivaizdavimai bus kuo vaizdingesni. Pavyzdžiui, norėdami paveikiau įsivaizduoti savo gyvenimą be sutuoktinio, turime pabandyti mintyse išvysti savo šeimyninę lovą, tačiau be jo; tuščią vietą prie stalo, prie kurio drauge valgėme ir pan. Įsivaizduodami savo pasikeitusią kasdienybę netekus sutuoktinio, ją taip pat turėtume bandyti vaizdžiai „nupiešti“ savo mintyse. Nuolatinis šios praktikos kartojimas gali virsti įpročiu jausti dėkingumą, kad mūsų mylimieji dar yra šalia.
2. Leiskite laiką su tais, kuriuos mylite, kitų žmonių kompanijoje
Ar esate pastebėję, kad vienokie esame su savo šeimos nariais, kitokie – su draugais, o dar kitokie – su bendradarbiais ar viršininku? Mūsų „aš“ turi daug veidų, tačiau, kuriuo „aš“ esame konkrečiu metu, labai priklauso nuo mus supančių žmonių. Paprastai draugijoje, kur žmonės nėra labai artimi tarpusavyje, mes elgiamės kur kas mandagiau ir maloniau – taip pat ir su savo artimaisiais. Tai suteikia galimybę išvysti ir savo artimųjų „geresniuosius aš“, kurie taip pat „išnyra“ svetimų žmonių akivaizdoje. Trumpai tariant, dinamika tarp jūsų ir jūsų mylimųjų, tikėtina, jog pasikeis į gerąją pusę, kai esate tarp kitų žmonių.
3. Pailsėkite nuo tų, kuriuos mylite
Darykite tai ne tam, kad „pasikrautumėte“ pakantumo nepakenčiamoms savybėms ar elgesiui žmonių, kuriuos mylite. Darykite tai dėl to, kad įgytumėte naują matymo perspektyvą. Išvykite kur nors vienas, kad galėtumėte patirti, kaip kiti žmonės „išprovokuoja“ jūsų „geresnį aš“. Tąjį „aš“, kuris pasaulį mato kur kas plačiau, kuriam lengviau rasti būdą, kaip vertinti tai, ką gero turi tie, kuriuos mylime. Visa tai padeda matyti subalansuotesnį vaizdą dalykų, kurie jūsų artimuosiuose jus erzina.
Neturėtume su tais, kuriuos mylime, elgtis mažiau maloniai nei su nepažįstamaisiais. Tačiau tikrovėje dažniausiai taip būna. Aukščiau pateikti metodai – keletas būdų, kaip labiau pakęsti tuos, kuriuos mylime – galbūt bus naudingi jums, kad gyvenimo pabaigoje nejaustumėte sielvarto dėl to, jog bjauriai elgėtės su savo artimaisiais. Atrodo, kas gali būti blogiau pasiekus šį gyvenimo tašką, nei suvokti, kaip prastai elgėmės su tais, kurie nusipelnė geriausio mūsų elgesio.
Pagal Psychology today parengė J.Ž.
