Pasaulinė globalizacija neaplenkia ir Lietuvos rinkos. Mūsų šalis vidutiniškai per metus eksportuoja 750 tūkst. tonų pieno produktų, 10 tūkst. tonų mėsos ir 35 tūkst. tonų žuvies. Eksportuojame virš pusės milijono kiaulių, 150 000 veršelių per metus. Maisto produktai parduodami net 51 pasaulio valstybei. Lietuviško maisto kokybė ir puikus skonis pasaulyje giriami, pretenzijų dėl maisto saugos ir kokybės (išskyrus Rusiją) negaunama.
Sekant žiniasklaidoje informaciją apie maistą Lietuvoje, šiurpą kelia informacijos apie nekokybišką maistą mastai. Kodėl taip juodinamas maistas, parduodamas Lietuvos parduotuvėse, turguose, turgeliuose, ruošiamas restoranuose ar pagamintas mūsų maisto pramonės gamyklose?
Globalizacijos įtakoje eksporto rinkose vyrauja milžiniška konkurencija. Importuotojai negaili lėšų kontrolinėms institucijoms kompromituoti, nes jos draudžia įvežti nekokybiškus maisto produktus ar pašarus (pavyzdžiui, vien pesticidinių apelsinų šiemet neleista parduoti apie 350 tonų). Lietuvoje aukščiausiu ES lygiu atliekami maisto kokybės tyrimai, dirba kvalifikuoti žmonės (džiugu, kad dar neemigravo). Lietuvos žemės ūkis maisto produktus gamina geros kokybės ir patikimiau negu kitose šalyse. Maisto tiekimo įmonės, parduotuvės, restoranai apsirūpinę naujausia įranga, kokios neturi net kai kurios senosios ES valstybės. Tuo pat metu, nei maisto kontrolės institucijos (Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba), nei gamintojai nesugeba įtikinti visuomenės, kad Lietuvoje maisto tiekimo sistema dar niekada nebuvo taip kontroliuojama. Pavyzdžiui, anksčiau nebuvo tokios visapusiškos ir nuoseklios maisto saugos valdymo sistemos su tyrimo metodais ir įranga, kokia yra šiandien. Jeigu žmonės netiki, kad maisto kontrolės institucijos gali efektyviai kontroliuoti, jie vis daugiau nerimauja dėl vartojamo maisto saugos ir kokybės.
Visas maistas, pagamintas tiek tradiciniais, tiek alternatyviais būdais, yra susijęs su tam tikra rizika. Kadangi maistas reikalingas, kad išgyventume, kiekvieną kartą valgydami esame priversti rizikuoti. Žmonės seniai išmoko išvengti akivaizdžias rizikas. Pavyzdžiui, salmoneliozės rizika sumažėja verdant vištieną ir kiaušinius, daržovių švara užtikrinama jas plaunant. Šiuolaikiniai maisto gamybos būdai, tokie kaip pieno pasterizavimas, pažangūs valymo metodai skerdyklose, maisto atšaldymas taip pat didina maisto saugą. Nepageidaujamų medžiagų patekimo į maistą pavojų sumažino ir tobulesni tyrimų metodai bei didesnės tyrimų galimybės. Nepaisant to, kad maistas turi sąlytį su daugybe naujų sintetinių cheminių medžiagų, jo sauga žymiai padidėjo, lyginant su ta, kuri buvo prieš 10 metų.
Lietuviai labai nevertina to, ką turi gero. O paskelbus netikrus pavojus ir prognozes apie tariamą maisto kokybės Lietuvoje blogėjimą, gyventojai turėtų pradėti masiškai pirkti nelietuviškus maisto produktus. Nemažiau svarbu maisto kokybės klausimų eskalavimu atitraukti žmonių dėmesį nuo šalies politinių, ekonominių problemų. Tam panaudojamos visos priemonės, tarp jų ir taip vadinama „šoko doktrina” (Naomi Klein). Pagal šią pasaulyje žinomą doktriną, šoko ir siaubo veiksniai kelia baimę, pavojaus jausmą ir destrukciją, kurie yra sunkiai suvokiami gyventojams apskritai ir yra valdomi lobistiniais interesais besiremiančių grupuočių ir veikia visuomenės sektorius ar konkrečiai vadovybę.
Iš tiesų visuomenė nori, kad išrinktieji politikai ir valstybinės (tarp jų ir kontroliuojančios) institucijos dirbtų jų labui ir saugotų nuo kylančių (tarp jų ir maisto) pavojų. Maisto srityje turi būti nustatyti saugos ir kokybės standartai ir užtikrinta, kad jų būtų laikomasi visoje maisto grandinėje. Tačiau vis dar iškylantys skandalai Europoje dėl nesaugaus maisto pasėjo gilų nepasitikėjimą kontroliuojančiomis institucijomis, ir visuomenė, ieškodama daugiau informacijos, atsigręžia į įvairius šaltinius. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje nevyriausybinę instituciją Žemės asociacija visuomenė laiko ekologinio maisto „arbitru”. Bet kokius Žemės asociacijos komentarus bemat pasigauna šios valstybės žiniasklaida, kuri, ne retai skleisdama abejonių keliančią informaciją, ne tik gąsdina vartotojus, bet ir kenkia oficialiai maisto kontrolės institucijų sistemai.
Tyrimai parodė, kad žmonės daugiau negu bet kada rūpinasi dėl su maistu susijusių pavojų. Nors visuomenė išmoko geriau tvarkyti maistą savo namų ūkyje, tačiau jų lūkesčiai nuolat auga – žmonės išgyvena net dėl mažiausios rizikos. Ilgą laiką maistas nebuvo nerimo šaltinis, žmonės daugiau jaudinosi dėl atominių elektrinių kaimynystės ar kenksmingų medžiagų deginimo metu išmetamų dujų bei anglį kūrenančių įmonių. Visa tai labai smarkiai pasikeitė po plačiai nuskambėjusių su maistu susijusių skandalų (kiaušiniai su salmonelėmis, dioksinai, kempinligė Jungtinėje Karalystėje, paukščių gripas ir kt.). Tačiau net ir po šių įvykių Europoje tyrimai parodė, kad didžioji dalis visuomenės tiki, jog atsakingos institucijos ir maisto pramonė atsižvelgia į jų interesus bei užtikrina maisto saugą. Gera valstybinių institucijų kontrolė ir verslininkų sąmoningumas lėmė, kad Lietuvoje nebuvo Europoje pasireiškusių su maistu susijusių skandalų. Kažkodėl apie tai nutylima. Mes, lietuviai, juk negalime patikėti, kad pas mus maistas yra geras, o kontrolė patikima. Jeigu bus pasakyta, kad Lietuvoje kažkas gerai, tai neatitiks „šoko doktrinos” ir nebus skelbiama.
Kaltės kultūros atsiradimas
Visuomenė vis labiau nori rasti dėl jų problemų kaltus asmenis. Auga, taip vadinama, „kaltės kultūra”. Kaltės kultūros atsiradimas rodo didėjantį individualizmą ir pasireiškia bylinėjimosi atvejais teismuose. Nors dar anksti teigti, bet panašu, kad tai jau daro įtaką ir maisto sektoriui. Lietuva – ne išimtis, pavyzdžiui, valstybinę kontrolę norima padaryti visų su maistu susijusių problemų kaltininke.
Kaip teigiama Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos svetainėje, ši įstaiga vykdo Lietuvoje kontrolę visuose maisto tvarkymo etapuose „nuo lauko – iki stalo”. Kontrolė vykdoma 44 203 gyvūninio maisto tvarkymo subjektuose, 409 mėsos, žuvų ir pieno produktų gamybos ir perdirbimo įmonėse, 24 kiaušinių, sraigių gamybos įmonėse, 70 sandėliavimo ir kt. Negyvūninio maisto tvarkymo subjektų kontroliuojama net 24 280, prekybos įmonių – 13 877. Kaip teigiama svetainėje, ši kontrolės institucija viena pirmųjų Europoje gavo ISO tarptautinės akreditacijos sertifikatą, šią įstaigą nuo 2003 m. net 52 kartus tikrino Europos Komisijos tarptautiniai auditoriai ir jų pateiktos išvados buvo teigiamos. Kodėl turėtume netikėti, kad Lietuvoje maisto kontrolės sistema veikia?
Visuomenės informavimo priemonės tapo agresyvesnės
Didele dalimi visuomenės nuomonę dabar formuoja žiniasklaida. Reportažai apie įvykius, informacijos skleidimas tapo agresyvesnis. Atsiranda vis daugiau informacijos šaltinių (internetas, televizijos žinių kanalai, nemokamai dalinami informaciniai laikraščiai), kurie veikia gyventojų nuomonę. Dažnas informavimas apie maiste slypinčius pavojus įaudrino ir pačią žiniasklaidą. Viena ar kita istorija gali netiesiogiai įtakoti visuomenės pasimetimą. Pavyzdžiu, Švedijoje per paskutiniuosius metus buvo šešios maisto „baimės”, kurios sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, buvo publikuojamos pirmuosiuose spaudos puslapiuose. Tokio tipo žinios sukelia didelį visuomenės susirūpinimą bei abejones, ar tikrai visas maistas nėra vienaip ar kitaip kenksmingas.
Padidėjus prieinamumui prie informacijos, atsirado daugiau veikėjų, kurie dalyvauja viešose diskusijose. Atsiranda vartotojų grupės, pramonės, aplinkos organizacijos, visi su skirtingomis nuomonėmis ir reikalavimais. Dažnai šioje daugialypėje aplinkoje viena šalis stengiasi diskredituoti kitą siekiant sumažinti visuomenės pasitikėjimą ir stengiantis sukurti didesnį visuomenės palankumą sau. Visgi ši diskreditavimo politika dažnai nepavyksta, nes žiniasklaida seka kiekvieną žingsnį ir praneša apie tai visuomenei, kuri praranda pasitikėjimą visais diskusijos dalyviais, nes nebežino kuriuo galima pasitikėti.
Mokslininkai iš dalies irgi prarado savo autoritetą visuomenės akyse. Dažnai situacijose, kai prašoma pakomentuoti vieną ar kitą maisto saugos krizę ar atvejį, po vieno mokslininko komentaro atsiranda kitas, paneigiantis pirmojo nuomonę. Toks mokslinis pliuralizmas veda prie dar didesnio visuomenės nepasitikėjimo. Kadangi šiuo metu mokslas gali maisto produktuose nustatyti be galo mažas medžiagų daleles, mokslininkai nuo aiškių ir konkrečių formuluočių ir išvadų pereina prie miglotų ir neužtikrintų formuluočių. Visuomenės tyrimai parodė, kad žmonėms sunku susigaudyti tarp milijardinių ir milijoninių dalelių skirtumų, todėl sunku suvokti ir jų keliamą riziką. O visuomenei suprantama yra tik „nulinė” rizika. Be to, daug mokslininkų neturi įgūdžių paprastai paaiškinti žmonėms, užduotį dar labiau komplikuoja nepatikli aplinka.
Į be reikalo sureikšmintą riziką turi būti žiūrima kaip į gąsdinimą ir tai turėtų kelti visuomenės nepasitikėjimą informacijos šaltiniu. Tačiau, kas įtikins visuomenę, kad į dirbtinai keliamą maisto pavojų neverta kreipti dėmesio? Kuo daugiau skaidrios informacijos perduoda kontrolės institucija, tuo mažiau tikėtina, kad ją apkaltins dangstymu ar slėpimu. Aktyvus komunikavimas didina visuomenės pasitikėjimą, o pasyvus rizikos perdavimas jį mažina. Iš kitos pusės, perduodant neapibrėžtą informaciją, kai tai nėra būtina, tik be reikalo keliamas sąmyšis.
Pažvelkime, ką rodo pasaulinė statistika apie apsinuodijimus, susirgimus, žmonių toksines infekcijas dėl maisto. Žurnalas „Economist.com” 2009 spalio mėnesį rašė, kad JAV 100 tūkst. gyventojų tenka 25 tūkst. apsinuodijimo maistu atvejų, Didžiojoje Britanijoje 100 tūkst. gyventojų yra 3 400 apsinuodijimų, Prancūzijoje 100 tūkst. gyv. tenka 1 200 apsinuodijimų atvejų. Tuo tarpu Lietuvoje šis skaičius siekia tik 100. Tačiau tokia statistika žiniasklaidos nedomina…
