Klinikinis logopedas ligoninėje – tai sveikatos priežiūros specialistas, dirbantis su sudėtingais ir dažnai gyvybiškai svarbiais sutrikimais, atsirandančiais po neurologinių pažeidimų. Po insulto, galvos traumų ar kitų galvos smegenų ligų pacientams gali sutrikti ne tik kalbėjimas, bet ir kalbos suvokimas, rijimas, balsas, skaitymas, rašymas bei pažintinės funkcijos. Šie pokyčiai daro tiesioginę įtaką žmogaus savarankiškumui, bendravimui ir gyvenimo kokybei.
Tokiais atvejais klinikinio logopedo darbas tampa neatsiejama gydymo ir reabilitacijos proceso dalimi – jis padeda atkurti prarastas funkcijas, ieško alternatyvių komunikacijos būdų, užtikrina saugų rijimą ir prisideda prie paciento grįžimo į kasdienį gyvenimą. Apie klinikinių logopedų darbo specifiką ligoninėje, dažniausiai pasitaikančius sutrikimus ir kalbos bei kitų funkcijų atkūrimo procesą aiškina Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Fizinės medicinos ir reabilitacijos centro klinikinės logopedės Sigita Kudakauskienė ir Rasa Almanienė.
Kas yra klinikinis logopedas ir su kokiais pacientais jis dirba ligoninėje?
Rasa Almanienė: Klinikinis logopedas ligoninėje dirba su pacientais, turinčiais kalbos, kalbėjimo, rijimo ar balso funkcijos sutrikimų. Taip pat dirbame su pažintinių funkcijų sutrikimais – tai gali būti rašymo, skaitymo, skaičiavimo sunkumai. Viskas priklauso nuo to, kurios galvos smegenų sritys yra pažeistos ir kokias funkcijas tas pažeidimas paveikė.
Dažnai galvojame, kad logopedas labiau dirba su vaikais. Ar taisyklinga garsų tarimo sistema iš tiesų yra sudėtingas mechanizmas?
Sigita Kudakauskienė: Iš tiesų tai labai sudėtingas mechanizmas. Kad galėtume taisyklingai tarti garsus ir kalbėti, turi darniai veikti daugybė raumenų, svarbus suvokimas ir foneminė klausa. Dažniausiai tai siejama su vaikais, nes būtent vaikystėje garsų tarimo sutrikimai yra koreguojami. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai šie sutrikimai lieka ir suaugus.
Ar suaugusiesiems dar įmanoma ištaisyti garsų tarimo sutrikimus?
Sigita Kudakauskienė: Taip, tikrai įmanoma. Viskas labai priklauso nuo paties žmogaus motyvacijos ir pastangų. Pavyzdžiui, netaisyklingas R garso tarimas kai kurioms profesijoms gali tapti rimta kliūtimi. Esame dirbusios ir su aktorinio meistriškumo studentais. Su suaugusiais dirbame panašiais metodais kaip ir su vaikais, ir dažnai pasiekiame labai gerų rezultatų.
Kalbant apie R garsą – kokie netaisyklingo tarimo variantai pasitaiko dažniausiai?
Sigita Kudakauskienė: Dažniausiai pasitaiko atvejai, kai dėl nepakankamai judraus liežuvio galiuko R garsas tariamas kaip „re“, primenantis anglišką R. Kitas variantas – gomurinis, vadinamasis prancūziškas R, kai virpa liežuvėlis. Jei toks tarimas susiformuoja vaikystėje, suaugus jį ištaisyti būna sudėtingiau, nes žmogui taip tiesiog įprasta ir patogu kalbėti.
Pereikime prie ligoninės konteksto. Kokios ligos ar traumos dažniausiai sukelia kalbos sutrikimus?
Rasa Almanienė: Dažniausiai kalbos sutrikimus sukelia galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, kitaip tariant – insultai. Taip pat tai gali būti galvos traumos, smegenų augliai, aneurizmų plyšimai. Tokiais atvejais pažeidžiami kalbos centrai galvos smegenų žievėje.
Ar tokiais atvejais sutrinka tik kalbėjimas?
Rasa Almanienė: Ne, tikrai ne tik kalbėjimas. Žmogus gali ne tik nebekalbėti, bet ir nebesuprasti kalbos. Jis girdi garsus, tačiau nesupranta, kas jam sakoma. Tai labai panašu į situaciją, kai atsiduri svetimoje šalyje ir nemoki kalbos. Be to, dažnai sutrinka ir skaitymo bei rašymo gebėjimai.
Kaip atrodo klinikinio logopedo darbas pirmosiomis dienomis po insulto ar traumos?
Sigita Kudakauskienė: Svarbiausia – pradėti kuo anksčiau. Dažniausiai jau antrą ar trečią dieną po įvykio ateiname pas pacientą į palatą. Jei žmogus nesupranta kalbos, pradedame nuo alternatyvios komunikacijos: gestų, rankų judesių, labai paprastų komandų. Pamažu pereiname ir prie balso, artikuliacijos pratimų.
Ar visiems pacientams taikomi tie patys metodai?
Sigita Kudakauskienė: Kiekvienam pacientui taikomas individualus požiūris. Vieniems suvokimas ir kalba atsikuria greičiau, kitiems – lėčiau, pasitaiko ir sudėtingų atvejų, kai progresas vyksta labai palaipsniui.
Ar jūsų darbe svarbus emocinis ryšys su pacientu?
Rasa Almanienė: Taip, emocinis ryšys yra itin svarbus. Iš dalies mes esame ir psichologai. Jei nėra kontakto su pacientu, jis dažnai nenoriai atlieka užduotis. Taip pat labai svarbus darbas su artimaisiais – jie neretai mano, kad pacientas negirdi, tačiau iš tikrųjų jis girdi, tik nesupranta, kas sakoma.
Kaip praktiškai atkuriama kalba, kai sutrikusi artikuliacija?
Sigita Kudakauskienė: Tokiais atvejais dažniausiai kalbame apie dizartriją. Žmogus žino, ką nori pasakyti, tačiau negali to padaryti dėl raumenų inervacijos sutrikimų. Tuomet atliekame liežuvio, žandikaulio, lūpų mankštas, dažnai dirbame prieš veidrodį, kad pacientas galėtų matyti save ir geriau kontroliuoti judesius.
Kaip dirbate su rijimo sutrikimais?
Rasa Almanienė: Atliekame specialius pratimus, mokome kompensacinių būdų – valgyti mažesniais kąsniais, parinkti tinkamą galvos padėtį, atsikrenkšti. Visa tai labai svarbu, kad valgymas būtų saugus ir nekeltų pavojaus paciento sveikatai.
Kokias priemones naudojate savo darbe?
Sigita Kudakauskienė: Naudojamos įvairios priemonės: logopediniai zondai, vibruojantis šaukštelis, elektrostimuliacijos aparatas, taip pat specialios ausinės, kurios padeda pacientui geriau išgirsti savo balsą.
Kaip pacientas gali patekti pas klinikinį logopedą?
Rasa Almanienė: Tam reikalingas gydytojo siuntimas. Šiuo metu siuntimą gali išrašyti ir gydytojas specialistas, todėl pacientai konsultacijai pas klinikinį logopedą patenka greičiau.
