Ir vaikai, ir jauni žmonės taip pat serga. Apie savo ligą jie žino labai daug ir labai nori būti atsakingai gydomi, tik kai kurie medikai turbūt galvoja kitaip.
Pirmoji diena palatoje
Diena, kai mane paguldė į ligoninę, buvo prieššventinė. Klasės draugai svajojo, kaip praleisti šventes, artėjančias atostogas. Paskutinės pamokos skambučio prieš jas garsas – pats gražiausias pasaulyje, o aš sėdėjau ligoninės koridoriuje ir laukiau, kol mama atveš mano daiktus. Bijojau, kad neturėsiu su kuo bendrauti, nes visos mergaitės atrodė nedraugiškos, pasipūtusios. Rašiau draugams žinutes ir prašiau atvažiuoti manęs aplankyti, paguosti.
Kai nedrąsiai įėjau į palatą, joje buvusios mergaitės tuoj pat pradėjo klausinėti apie mane ir pasakoti apie save: kodėl čia pateko, kokius joms darė tyrimus ir kiek dar laiko teks čia gulėti. Kai ateidavo mano daktarė ir pranešdavo, kokį tyrimą man atliks, aš net neįsivaizduodavau, ką tai reiškia, o jos viską išaiškindavo.
Viena mano palatos draugė, kuri norėtų savo gyvenimą susieti su medicina, čia įgavo tam tikros patirties: kiekvieną vakarą ji man kaip pasaką prieš miegą pasakodavo apie įvairias ligas, kuriomis sirgo čia su ja gulėjusios mergaitės, ir kaip jas reikėtų gydyti.
Šventei – grikių košė
Mūsų palatoje tikrai nebuvo taip, kad visą laiką gulėtume užrietusios nosis ir tylėtume. Nuo pat ryto pas mus sugužėdavo merginos iš kitų palatų. Visą dieną grodavo muzika, kalbėdavome apie mokyklą, draugus, laisvalaikį. Liūdna nebuvo. Tačiau jei bent viena mūsų pasakydavo, kad pasijuto blogiau, visos išsiskirstydavo.
Liūdniausia man buvo tą šventinį rytą, tiksliau, kelias jo minutes. Apmaudu, kai tave prikelia aštuntą valandą, vietoj šventinių pusryčių, kuriuos valgo visa šeima namuose, – grikių košė. Tačiau pats buvimas ligoninėje per šventes nebuvo toks liūdnas, kokio tikėjausi. Jei turi mylinčius tėvus, brolius ar seseris, draugus, jie tikrai tavęs nepaliks per šventes vieno.
Dabar galiu džiaugtis, nes žinau, kad turiu draugų, kuriems tikrai rūpiu. Tai mane stiprina kovojant su liga.
Daugybė keistų tyrimų
Pirmieji ligos simptomai buvo galvos skausmas, pykinimas, neaukšta temperatūra. Savaitę nėjau į mokyklą, bet vis tiek buvo pakilusi temperatūra, skaudėjo širdį, jaučiau nuolatinį silpnumą ir mieguistumą. Pirmas kraujo tyrimas, kurį paskyrė atlikti šeimos gydytoja, parodė infekciją.
Vėliau prasidėjo ilgos ir nuobodžios dienos lankantis pas daugybę gydytojų. Pirmą kartą gyvenime buvau tiek daug klausinėjama, tyrinėjama. Mane vedė pas neurologę, kardiologą, alergologą, endokrinologą, gastroenterologą, infektologą ir pulmonologą, pediatrą, vaikų hematologą. Gal dar ne visus išvardijau, visų nebeprisimenu. Poliklinikoje būdavau jau prieš aštuonias valandas ryto, namo išeidavau darbo dienai pasibaigus.
Man atliko labai daug tyrimų: nuo paprasčiausių iki tokių, kurie tikrai atrodė keisti. Pavyzdžiui, į ausis pūtė šaltą ir karštą orą, kad pasakyčiau, kada svaigs galva. Pasodino į kėdę ir suko ratu, kad įvertintų, kaip veikia mano vestibuliarinis aparatas. Vėliau daugybę kartų tyrė ultragarsu, švietė smegenis, plaučius, užrašė miego encefalogramą. Pastarasis tyrimas toks: turi eiti miegoti kuo vėliau ir tave labai anksti pažadina. Tada turi išgerti migdomųjų ir vėl užmiegi. Tyrimą atlieka ligoniui miegant, kad patikrintų, ar tokios būsenos nebūna jokių priepuolių. Po šio tyrimo visą dieną jaučiausi kaip nesava ir slankiojau iš kampo į kampą, nes labai norėjau miego.
Gydytoja mėgsta badyti
Pirmąją naktį ligoninėje pradėjau vemti, užsimerkus labai svaigo galva, ir vėl vemdavau. Taip prasikankinau visą naktį, o budinti seselė bijojo duoti vaistų, kad nepasidarytų dar blogiau. Paryčiais buvo iškviesta budinti daktarė, bet ji tik apžiūrėjo mane ir liepė laukti palatos gydytojos. Aš laukiau ir visą tą laiką rašiau mamai žinutes apie tai, kaip blogai jaučiuosi.
Kitą vakarą pakilo temperatūra beveik iki 39 laipsnių. Gydytojai nežinojo, kas man yra ir ką daryti, todėl prasidėjo, galima sakyti, visuotinė panika. Daugybė gydytojų manęs klausinėjo to paties: „Tai sakai, pakilo temperatūra? Tai sakai, kad vėmei?” Buvo atėjusi gydytoja, kuri tyrė, ar nesergu kiaulių gripu. Ji dėvėjo kaukę, bijojo prie manęs prisiliesti.
Po to į naujų tyrimų kabinetus mane vežiojo vežimėliu, nes buvo labai silpna. Vakare visus vaikus vedė į koplyčią pasimelsti. Seselėms mane vežti buvo per toli arba jos nenorėjo apsikrauti papildomu darbu, todėl paliko mane vieną.
Gydytojai nusprendė į kraujagyslę įvesti kateterį, kad galėtų kas 6 valandas leisti antibiotikus. Kai darė šią procedūrą, man pasidarė silpna ir pradėjau alpti, o gydytoja dainavo: „Subadyt, subadyt, subadyt, mėgstu badyti!”
Palatos draugė sakė, kad buvau išbalusi kaip paklodė. Sunkiai laikiausi ant kojų, kai mane vedė į lovą.
Punkcijos taip ir neatliko
Mano palatoje gulėjo devynmetė mergaitė, kuri sirgo vėžiu. Ji čia buvo praleidusi beveik mėnesį. Pasakojo, kad iš naujo mokėsi sėdėti ir vaikščioti, negalėjo valdyti vienos rankos. Kiekvieną rytą jai atnešdavo gal dešimt tablečių, nuo kurių ją pykindavo. Kartą aš jai padėjau tabletes sutrupinti, kad ji galėtų jas išgerti ir užsikąsti saldainiu. Jos spintelė buvo pilna saldainių, kurių jai atveždavo mama, kad tik ji gertų vaistus.
Ta mergaitė buvo labai optimistiškai nusiteikusi, nesutrikdavo kalbėdama apie savo ligą. Labiausiai bijojo užsibūti ligoninėje ir dėl to likti antrus metus toje pačioje klasėje, kaip buvo nutikę jos bendraklasiui.
O man buvo baisiausia, kai sužinojau, kad reikės atlikti punkciją. Mane turėjo užmigdyti ir paimti iš stuburo smegenų skysčių. Po šios procedūros būčiau paguldyta į reanimacijos palatą ir negalėčiau kelias dienas vaikščioti.
Tačiau to tyrimo, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, man buvo ypač reikalingas, neatliko. Turbūt sutrukdė šventės, per kurias dirba vos vienas kitas gydytojas. Ir po jų tyrimo neatliko.
Dar beveik mėnesį vaikščiojau pas įvairiausius gydytojus ne vienoje ligoninėje. Pagaliau man diagnozavo Laimo ligą. Jei būtų atlikę punkciją, būčiau greičiau sužinojusi, kuo sergu, ir greičiau pasveikusi. Būtų nereikėję visą mėnesį gerti stipriausių antibiotikų, kurie tik pažeidė visą organizmą ir susilpnino mano imunitetą.
Tačiau ką padarysi. Niekada nežinai, kada tave aplankys tetulė, vardu liga, ir kaip greitai ir lengvai gydytojai sugebės ją nustatyti.
