Nemiegodama sapnuoji, kaip vieną akimirką tavo gyvenimas pasikeičia — iš pabodusių Pilviškių, Purnuškių ar kokių nors Laukaičių staiga atsiduri didmiesčio sūkuryje, kur ir juokas, ir ašaros, ir meilė, — žodžiu, viskas yra kitokie. Kur nėra įkyrėjusių apsilaupiusių senų namų sienų, amžinai dulkančios duobėtos centrinės „gatvės”, nuobodžios kasdienybės ir vis tų pačių akių žvilgsnių už kiekvienų langų. Deja, deja… Bet jei negali pakeisti padėties, — keisk savo požiūrį į jį. Šit tau šeši būdai, tau padėsiantys apsiginti nuo gniuždančios provincijos monotonijos.
GYNYBOS BŪDAS NR. 1
Neleisk sau apkerpėti
Provincijos spąstai, matyt, neišvengiami mažoje šalyje, kur net dauguma miestiečių — vos trečioji ar ketvirtoji karta nuo žagrės. Tačiau tai tegul gliaudo istorikai ir sociologai, o tau pravartu įsidėmėti, jog provincialumas — ne geografinė sąvoka, o sielos būsena. Žinoma, nemalonu, kai žlunga viltys, tačiau vis dėlto tai nėra pasaulio pabaiga.
Baigusi Dailės akademiją ir neradusi darbo Vilniuje, Diana tiesiog buvo priversta išvykti į Kupiškį, mat ten jai pasiūlė mokytojos vietą mokykloje. Mergina kiekvieną takelį aplink Alma Mater ašaromis aplaistė ir prisižadėjo, jog vos tik sulauks progos — grįš. Nes ji, elegantiška ir ekstravagantiška nuo rudų garbanų iki mėlynai nulakuoto mažojo kojos piršto nago panelė, ne kartą rengusi parodas „Akademijos” galerijoje, negalėjo nė įsivaizduoti, ką veiks su savo talentais „tokioje skylėje”. Sukandusi dantis, Diana susikrovė negausią mantą ir, nieko nelaukdama, neklausydama kurso draugų užuojautos žodžių, vos tik atsiėmusi diplomą paskutiniu autobusu išvažiavo į Kupiškį. Mokykla, kur ji turėjo dirbti, dar nebuvo baigta remontuoti, mokslo metai turėjo prasidėti po dviejų mėnesių. Apsigyvenusi mokyklos bendrabutyje, Diana beveik ištisas dienas pratysodavo ant sofos gurkšnodama alų su traškučiais, grauždama nagus ir žiūrėdama visus serialus iš eilės. Atmintinai išmokusi už širdies griebiančius marijų, marijanų ir luisų albertų nuotykius, priaugusi penketą kilogramų ir nugrimzdusi į giliausią depresiją, ji nė nepastebėjo, kaip prabėgo pirmieji mokslo metai. Jų pabaigoje Dianos auklėtiniai fotografavosi išleistuvių albumui. Po kelių dienų pažvelgusi į fotografo mėgėjo atneštas nuotraukas, Diana aiktelėjo: dryžuotu sijonu iki pusės blauzdų ir pusmetį kirpėjo žirklių nemačiusiomis nenusakomos spalvos garbanomis ji labiau priminė savo penkiasdešimtmetę tetulę Janiną negu tą atvaizdą, kurį buvo pratusi dvidešimt penkerius metus kiekvieną rytą matyti veidrodyje. Tai buvo tarsi praregėjimas: ne tik figūra sugadinta — nepamatytos parodos, neskaityta kultūros spauda, kampe užkištas molbertas. 26 metai — ir gyvenimas baigtas? Užuot dar kartą apverkusi dingusio Marisol sūnaus istoriją, Diana išėjo pabėgioti į parką — kaip kadaise, labai seniai, studijų metais. Paskui visus atostogpinigius išleido pas kosmetologę, kirpėją ir… dažų bei drobių parduotuvėje. Po metų mergina sukvietė visus į pirmąją savo parodą.
Kaip apsiginti. Pirmiausia liaukis savęs gailėjusi. Gali dar vieną dieną apraudoti savo varganą likimą, tačiau tik dėl to, kad gerai įpykusi pasakytum sau: „Gana, metas imtis darbo”. Tobulėti ir lavėti galima visokioje aplinkoje, reikia tik nusistatyti tikslą. Nusipirk nenaują kompiuterį ir prisijunk prie interneto — taip priartėsi prie išsvajotojo horizonto ir galėsi bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio. Užsispirk tobulai išmokti anglų kalbą — ir vėlgi tau pravers kompiuteris bei puikus „Alnos” išleistas įvairių lygių mokomųjų kompaktinių diskų rinkinys. Kalbos netraukia? Norisi ko nors netradiciška, egzotiška? Studijuok, pavyzdžiui, ikebanos meną — smegenys neatbuks, išsiskirsi iš pilkos minios, originaliai papuoši savo aplinką ir, kas žino, galbūt net išgarsėsi. Juk daktarą Vaclovą Intą ir Mosėdžio akmenų muziejų ar Nomedą ir Šarūną Saukas bei Dusetų miestelį žino visi. Žodžiu, nebūtina žūtbūt veržtis į sostinę. Juk Vilnius — irgi provincijų provincija, lyginant su Paryžiumi ar Niujorku.
Ypatingas patarimas. Kad ir kaip tave erzintų provincijos nekultūringumas, neverta užsidaryti savo intelekto bokšte ir žvelgti į visus iš aukšto. Geriau pabandyk bent kiek pakeisti savo aplinką. Kodėl kas nors kitas turėtų rūpintis tavo poreikiais, tarp jų ir kultūriniais?
P.S. Apsižvalgyk aplink — net ir gūdžiausiame užkampyje rasi du ar tris bendraminčius.
GYNYBOS BŪDAS NR. 2
Neprarask savito stiliaus
Gyvendamos provincijoje moterys nė nepajunta, kaip paskelbia madai streiką. Esą kaime dėvimi drabužiai pirmiausia turi būti švarūs ir patogūs, o dėl to, kaip atrodo namai, irgi neverta sukti galvos: kokios čia interjero subtilybės, kai tualetas — lentinė būdelė už keliasdešimties metrų, o tamsios vadinamosios svetainės kampas nuolat plėksta, nes ten krosnies juk kiekvieną dieną nekursi — brangoka.
Greta, 29 metų gydytoja, nusprendė labai paprastai: „Negi aš dėl to beveik dešimt metų mokiausi preparuoti smulkiausias kraujagysles, kad gyvenčiau kaip pirmykštės bendruomenės moteris?” Pirmiausia ji rekonstravo seno namo verandą — įrengė ten dušą ir tualetą: „Kantri stiliaus interjerai dabar madingi, todėl viduje beveik nieko nekeičiau, tik pasirūpinau, kad namie visada būtų žvakių, smilkalų ir gero vyno: tai padeda atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos — kaip po kokio kolokviumo”.
Drabužių Greta perka nedaug, tačiau geros kokybės. Dažniausiai — „Aprangos” parduotuvėse: „Banalu, bet nesu tokia turtinga, kad pirkčiau pigius daiktus”.
Kaip apsiginti. Žinoma, gyvenant ne mieste tikrai nėra lengva paisyti mados ir sekti visas stiliaus tendencijas. Tačiau visiškai numoti ranka — irgi ne išeitis. Greta pasielgė labai sumaniai — susikūrė savo stiliaus vadovėlį. Pamačiusi žurnale patinkantį derinį, Greta išsikerpa jį ir deda į atskirą aplanką. Taip ji visada turi po ranka individualų madų katalogą ir daug mažiau laiko praranda rinkdamasi garderobą — nes nuėjusi į parduotuvę jau žino, ko nori.
COSMO — ne iš tų žurnalų, kurie moko, kaip iš senų vyro marškinių pasisiūti proginę palaidinukę ar kaip dėvėtų drabužių parduotuvėje išsirinkti iš koto verčiančią vakarinę suknelę. Tačiau vienas patarimas nepakenks: gerose parduotuvėse verta pirkti kostiumėlius, sukneles, paltus, lietpalčius bei aksesuarus. Neverta leisti pinigų trikotažo gaminiams, marškinėliams, golfams — tokių ir vietos pramonė neblogų prigamina. Jie, aišku, pigesni už užsieninius analogus.
Ypatingas patarimas. Įsigyk puošnią suknelę ar kostiumėlį (tai brangus pirkinys, todėl rinkis klasikinį stilių — bus nesunku keičiant priedus vis atnaujinti garderobą) — drąsiai galėsi važiuoti į spektaklio premjerą, Naujųjų metų vakarą nuvykti į operą. Ir taip nušluostyti nosį didmiesčų gyventojams, iš kurių daugelis ne vienus metus nėra buvę teatre. Tai suteiks tau pasitikėjimo savimi ir neleis jaustis atitrūkusiai nuo gyvenimo.
P.S. Neverta išleisti metų santaupų ekstravagantiškam „Versace” apdarui vien dėl to, kad galėtum juo gąsdinti kaimo davatkas.
GYNYBOS BŪDAS NR. 3
Lik kompanijos siela
Jei gyveni per šimtą kilometrų nuo Vilniaus ar Kauno, — tai dar ne dingstis atsisakyti buvusių pažinčių. Juk tavo šaunumas, humoro jausmas, mokėjimas bendrauti niekur nedingo, pakeitus gyvenamąją vietą.
Ilona, 25 metų geografė, grįžusi į savo gimtąjį miestelį, labiausiai ilgėjosi mergiškų pokalbių iki išnaktų, tikros moteriškos draugystės, bendrų kelionių į kiną ir iškylų po apylinkes. Galiausiai neištvėrusi ji čiupo seną užrašų knygutę, apskambino visus buvusius kurso draugus ir pasiūlė susitikimą rengti ne kavinėje, o pas ją. „Iš pradžių būgštavau, kad daug kam pasirodys per toli važiuoti į kitą Lietuvos kraštą, tačiau susirinko beveik visi. Buvo laužas, šašlykų, raudono vyno, pokalbių iki aušros. Vidurnaktį netgi maudėmės nuogi. Vienas kurso draugas visa tai filmavo, taigi rytą gerdami kavą nusprendėme, jog kitą kartą renkamės pas jį þžiūrėti vaizdo įrašo. Taip gimė kurso tradicija”, — aiškina Ilona.
Kaip apsiginti. Lietuvą automobiliu galima pervažiuoti per dieną, taigi jei tau trūksta bendravimo, tik nepatingėk organizuoti.
Gyveni savo sodyboje, tad gali pasikviesti nemažai žmonių, ruošimasis vakarėliui tikrai neleis pasiduoti liūdnoms mintims, be to, nereikės atsiprašinėti kaimynų, jei linksmybės nesibaigs ir gerokai po vidurnakčio.
Jei šalia yra ežeras ar upė — ir jais pasinaudok. Be to, gali pavežioti (pavedžioti) draugus po apylinkes (prieš tai būsi priversta pati daugiau apie jas sužinoti, o patirtis rodo, kad gimtasis ir neretai pabodęs kraštas slepia nemažai mielų paslapčių). Fotografuokitės prie visų paminklų ir vaizdingose vietose — nuotraukų peržiūra taps dar viena atrakcija. Vienintelė rizika: dabar ypač madinga leisti laiką kaimo sodybose, tad tavo namuose gali „privisti” nuolatinių savaitgalio įnamių…
Ypatingas patarimas. Kadangi tavo namai — vis dėlto ne viešbutis, prisipirk porolono gabalų — patiesi ant grindų vietoj čiužinių. Įspėk svečius, kad atsivežtų patalynės — o gal vis dėlto užsimanys miego.
P.S. Jei nekenti kaimynės, tai dar nereiškia, kad turėtum grūsti į puodą jos vištą. Geriau iš anksto nusipirk „Galina Blanka”.
GYNYBOS BŪDAS NR. 4
Nubrėžk ribas
Vienas nemaloniausių provincijos gyvenimo bruožų — nerašytas „ulyčios moralės kodeksas” ir apkalbos: čia užverdančių aistrų gali pavydėti net saulėtosios Meksikos gyventojai!
„Mažame miestelyje, į kurį atvažiavome dirbti po studijų, patiko viskas — graži gamta, nuoširdūs kolegos, geri kaimynai, — prisimena dramos būrelio vadovė Andžela. — Bet viskas pasikeitė, kai Saulius tapo mokyklos direktoriumi, o aš pradėjau studijuoti antrą specialybę Vilniuje. Reikėjo nemažai važinėti, be to, visada buvau linkusi bendrauti, taigi logiška, kad netrukus Sauliui paskambino nepažįstama „geradarė” ir išklojo mačiusi mane kavinėje su meilužiu. Man irgi teko išgirsti ne vieną istoriją apie vis naujas savo vyro „pasijas”. Įtarinėjimų migla išsisklaidė netikėtai — kartą po sėkmingai išlaikyto egzamino man paskambino moteriškė ir pasakė, jog mano vyras šeštadienį traukinių stotyje sutikęs, o sekmadienį išlydęjęs dvi šviesiaplaukes damas. Aš nusikvatojau tiesiai į ragelį — tą savaitgalį pas mus viešėjo Sauliaus seserys! Nuo to laiko į apkalbas žiūrime ramiau, o aš vis juokais paklausiu, kaip gyvena dvi jo „širdies blondinės”.
Kaip apsiginti. Nėra kuo tavęs nudžiuginti — apkalbų srauto beveik neįmanoma sustabdyti: jos pasrūva visur, kur tik susiburia bent kiek vienas kitą pažįstančių kūmučių ar kūmų pulkelis (netiesa, kad vyrai nemėgsta apkalbinėti — tiesiog jie labiau maskuoja šią ydą). Mieste gal tik vėliau, bet vis tiek neišvengiamai apie tai sužinosi (štai viena COSMO autorių neseniai iš „be galo patikimų ðaltinių” išgirdo esanti nevaisinga ir serganti epilepsija). Vienintelė protinga išeitis — jų tiesiog negirdėti. Ir juo labiau neleisti, kad „ulyčios kodeksas” kaip nors paveiktų tavo gyvenimą.
Beje, o gal tu pati provokuoji apkalbas, puikuodamasi savo geru vyru, nauju automobiliu, televizoriumi ar girdamasi, jog užvakar rajono centro gatvėje tave sustabdė vietos laikraščio žurnalistė ir dabar tavo nuotrauka puošia ketvirtojo puslapio trečiąją skiltį? Apkalbas skatina ne vien tai, ką tu turi, o tai, kaip tu tai pateiki!
Ypatingas patarimas. Nemanyk, kad jei tavo gyvenimas bus skaidrus kaip krištolas ir šventas kaip vienuolyno naujokės, provincijos apkalbos tavęs nepalies. Visada atsiras tetulė, kuriai nepatiks tavo sijono ilgis, plaukų spalva ar rudas ryzenšnauceris (kur tai matyta — šuniui specialų maistą pirkti, kai žmonės neturi ko valgyti!).
P.S. Pasiguosk nebent tuo, kad Saulė irgi dėmėta.
GYNYBOS BŪDAS NR. 5
Išvažiuok
Kartą per savaitę (mėnesį, ketvirtį) čiupk elegantiškiausią savo rankinę ir — pirmyn. Į artimiausią didesnį miestelį, Kauną, Klaipėdą, Vilnių — bet kur, kad tik atitrūktum nuo įkyrėjusios aplinkos. „Nekeisk įpročių, kuriuos įgijai gyvendama mieste, — kirpkis toje pat kirpykloje, eik į tą patį kino teatrą, pasėdėk ant to paties suolelio, palesink balandžius, — žodžiu, daryk tai, ką visada mėgai daryti, — pataria žurnalistė Nijolė, dirbanti rajono laikraštyje. — Iš kiekvienos tokios kelionės stengiuosi parsivežti ką nors gražaus, ko nerasi rajono prekybos centre, — nusiperku kokį papuošalą, knygą ar žurnalą (anglų ir lietuvių COSMO — visada). Prisirenku teigiamų emocijų visam mėnesiui ir pajuntu, kad mano gyvenimas po studijų beveik nepasikeitė: tiesiog įsivaizduoju, kad mano miestelis — ne toliau už tuos Saulėtekio bendrabučius, kuriuose gyvenau. O juk ir tuomet ne kasdien išeidavom „į miestą”.
Kaip apsiginti. Neatostogauk ten, kur gyveni, — kartą per metus turi galimybę pakeisti aplinką. Bent kelias dienas pabūk pajūryje ar susitaupyk ilgesnei kelionei — jausiesi ne blogiau nei mieste „ant asfalto” gyvenančios tavo draugės.
Ypatingas patarimas.Susitaupyk pinigų ir nusipirk dyzelinį automobilį (kelionė juo atsieis pigiau nei benzinu varomu) — kada tik panorėjusi galėsi nulėkti į spektaklius, koncertus, parodas, įdomius susitikimus. Nereikės prašytis nakvynės ar išskuosti pusvalandžiu anksčiau, kad spėtum į paskutinį autobusą.
P.S. Kelionės, be kita ko, — puikus būdas ne tik prablaškyti provincijos gyvenimo monotoniją, bet ir užmegzti naujų pažinčių.
GYNYBOS BŪDAS NR. 6
Siek savo svajonės
Vis dėlto tebesi įsitikinusi, kad gera tik ten, kur marios šviesų ir „mūsų nėra”? Pusę metų pastudijuok darbą siūlančius skelbimus, išsirink, kas tau labiausiai prie širdies, ir ryžkis. Taip pasielgė matematikė Austėja, supratusi, kad niekaip neprisitaikys prie apsnūdusio provincijos gyvenimo. Standartinį rinkinį (anglų ir vokiečių kalba, kompiuteris) ji dar sugalvojo papildyti naujosios graikų kalbos pradmenimis. Po kelių konkurso etapų Austėją išsirinko Lietuvos ir Graikijos įmonė, prekiaujanti baldais. Tiesa, dabar Austėja kiekvieną rytą ir vakarą numina automobiliu po šimtą kilometrų, kartais nakvoja biure ant sofos, tačiau jaučiasi laiminga ir laisva. „Mano draugai prancūzai į darbą važiuoja po 100—200 kilometrų. Jų supratimu, man nėra ko skųstis, — sako ji. — Be to, firma geriausiems darbuotojams išnuomoja butus, kuriuos galima išsipirkti mažesne nei rinkos kaina, taigi man lieka visai nedaug —turiu tapti tik geriausia.”
Ypatingas patarimas. Anglų kalbą ir kompiuterį išmanančių žmonių netrūksta ir mieste. Taigi prieš rinkdama darbuotojų ieškančios firmos numerį pagalvok, ką originalaus galėtum pasiūlyti darbdaviui.
P.S. Nebijok veikti ir neklausyk išdavikiškų balsų, šnibždančių, kad tau nepavyks. Jei viską pasieksi savo pastangomis, niekam nereikės būti dėkingai — tik sau pačiai.
