Sebamed

Kaip gaila, kad vaikai užauga ir tampa žmonėmis

Jauniausias sūnus gimė, kai man buvo penkiasdešimt. Buvau labai užsiėmęs, be paliovos dirbau, laiko visai nebuvo. Rusijoje vyko keisti istoriniai įvykiai: 1996 metų prezidento rinkimai. Ir štai, likus trims mėnesiams iki balsavimo, pasirodė jis, vaikas. Pravirko, ištiesė rankutes ir nuo to laiko atskaitos taškas visiškai pasikeitė.

Nespėjau net apsidairyti, o jau buvau jo pagautas. Didžiulis politikos, darbo, svarbių susitikimų pasaulis, kuris buvo sugriebęs mane ir laikė nepaleisdamas, – šis pasaulis pasirodė silpnesnis nei ką tik gimęs kūdikis. Jis tapo svarbesnis už viską.

Mano didžiulei nuostabai, išmaudyti vaiką man tapo kur kas svarbiau nei nueiti į nuostabią spektaklio premjerą. Paliūliuoti jį ant rankų tapo svarbiau nei peržiūrėti televizijos žinias. Pasaulis pasitraukė į šalikelę, o pagrindiniu keliu dabar važiavo vežimėlis, ir visa kita tapo nepageidautina, nes galėjo pažadinti kūdikį.

Greitai tapo aišku, kodėl jis stipresnis nei visas likęs pasaulis, vystykluose spurdėjo nepailstantis galingas meilės siųstuvas.

Pamenu 1997 metų pavasarį, kai Saša jau vaikščiojo, bet dar praktiškai visai nekalbėjo. Aš tada pasigyriau draugui, jog padedu vaikui atrasti pasaulį – vaikštau su juo, laikydamas už rankos ir vis rodau: štai pušis, štai dangus, štai debesis, štai mėnulis (jis ir dieną matomas). Išmintingas draugas palaukė pauzės mano pasakojime ir pasakė: „Tai ne tu jam rodai, tai jis tau rodo.“ Aš tik aiktelėjau: „Juk iš tiesų taip ir yra.“

Jau kiek metų nežiūrėjau į pušis, debesis, mėnulį – bėgau nuo darbo prie darbo, jei pažvelgdavau į dangų, tai tik tam, kad apsispręsčiau: imti lietsargį ar ne.

Be abejo, tai jis man rodo – šis procesas net fiziškai sąlygotas. Eina jis šalia manęs, laikomės už rankų. Jis vos siekia man kelius ir turiu žiūrėti į jį žemyn, o jis – nuolat žiūri į viršų. Ten, viršuje – danguje, mato tėčio veidą.

Nejučia seku jo žvilgsnį ir pats pakeliu akis į dangų.

TAIP PAT SKAITYKITE