Žmogaus pasąmonė – tikrų tikriausias slėpinys. Ji priglaudžia geismus ir nepriimtinas fantazijas. Joje nugrimzdę skausmingi jausmai ir prisiminimai – išstumti iš sąmonės, ištrinti iš atminties. Šioje neįžvelgiamoje tamsoje gimsta ir vidiniai konfliktai, apie kuriuos mes nieko nežinome. Tik štai nerimas, nenusakomas nerimas kaip kirminas slankioja ir graužia sielą… Tai – ženklas.
Kodėl nerandu sau vietos, kas negerai? Kodėl taip susiklostė mano gyvenimas? Kodėl naktį pabundu išpiltas prakaito, virpančia širdimi ir nieko neprisimenu? Kai atsigręžia į save, žmogui kyla daug klausimų. Ir jų nemažėja, nes kelionė į save visuomet trikdo ramybę, į sąmonę iškelia išstumtų prisiminimų, kurie kur kas dažniau būna itin skaudūs nei šiaip nemalonūs. Užplūsta jausmai iš praeities.
Psichoanalitinė asmenybės teorija kreipia žmogaus žvilgsnį į savo sielos gelmę, ragina nuolat savęs klausti ir mąstyti apie tuos „kodėl”, nes tai, ko apie save nežinome, visuomet mus veikia stipriau. Mes reaguojame ir elgiamės automatiškai, o kontroliuoti pajėgiame tik įsisąmonintus dalykus. Anot S. Freudo, toks nuolatinis klausimų kėlimas ir nepaliaujamas tiesos ieškojimas yra žmogaus savižinos, savęs atradimo procesas, vedantis žmogų susitaikyti su tikrove ir padedantis pačiam perprasti, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje.
Atpažinti iliuzijas ir tikrovės iškraipymus, palikti kreivų veidrodžių kambarius ir gyventi supančioje realybėje – nei paprasta, nei paranku. Už laisvę tapti atsakingam tenka sumokėti didelę kainą. Grėsmingą vidinio konflikto prarają žmogus gali aptikti tarp troškimo atsiverti ir stingdančios baimės būti nesuprastam, atstumtam; tarp siekio priklausyti, atsiduoti ir noro būti laisvam, nepriklausomam; tarp pykčio, neapykantos ir meilės, pasiaukojimo. Kiekvieno viduje yra savas didysis kanjonas…
Iš ko susideda žmogaus vidinis pasaulis?
Kurdamas psichoanalizės teoriją, S. Freudas iš pradžių tvirtino, kad žmogaus psichika funkcionuoja tam tikrose sistemose: sąmonėje, priešsąmonėje ir pasąmonėje – tai jis pavadino topografiniu psichikos modeliu. Didžioji dalis mūsų psichinės veiklos yra nesąmoninga, todėl, nesuvokdami savo tikrųjų motyvų, mes neretai kartojame tam tikrus elgesio modelius (lipame ant to paties grėblio), išgyvename pasikartojančius jausmus, sapnus, fantazijas. Gerokai vėliau Freudas suformulavo struktūrinį psichikos funkcionavimo modelį ir žmogaus vidinį pasaulį „sutalpino” į tris dalis: id, ego ir superego.
Norėdama trumpai jį paaiškinti, pirmiausia pasakysiu, kad psichoanalitiškai kiekvienas instinktas turi biologinę pusę, susijusią su kūno malonumais, ir psichologinę išraišką, vadinamą vara. Būtent vara teikia dvasinę prasmę kūno pojūčiams. S. Freudas įvardijo dvi varas – seksualiąją ir agresyviąją – ir tvirtino, kad jos skatina žmogų patenkinti savo poreikius. Nepatenkinti poreikiai kelia įtampą – šis jausmas yra nemalonus, o varos poreikio patenkinimas suteikia žmogui malonumą. Seksualiosios varos energiją S. Freudas pavadino libido, o agresyviosios – mortido. Abi varos yra nesąmoningos, jos skatina žmogų veikti, kurti, bendrauti, mylėti, rūpintis, globoti, o taip pat būti kovingam, ambicingam, varžytis, įveikti nesėkmes ir nugalėti.
Trumpu žodžiu „id” Freudas pavadino įgimtą, nesąmoningą, varų valdomą psichikos dalį, kuriai visiškai nerūpi visuomenė su savo vertybėmis ir siekiais, nes vienintelis impulsų tikslas – greitas ir visiškas pasitenkinimas. Id yra tarsi instinktų rezervuaras – žmogaus potraukiai, poreikiai, troškimai ir ši psichinės energijos buveinė gyvuoja pagal malonumo principą.
Visuomenė negalėtų išlikti, jei kiekvienas žmogus realizuotų visus savo pasąmoningus impulsus. Juos suvaldyti ir pažaboti padeda kita, iš dalies jau sąmoninga psichikos struktūra – superego. Tai žmogaus vidiniai reikalavimai, vertybės, idealai, kitaip tariant, „taisyklių rinkinys”, kurį kiekvienas pradedame kurti vaikystėje, fiksuodami tėvų ir visuomenės idėjas apie tai, kas yra gerai, o kas – blogai. Įvairiais raidos tarpsniais mes perkeliame tas idėjas iš aplinkos į vidų ir galiausiai paverčiame savomis. Būtent superego – šis vidinis cenzorius ir teisėjas – mus verčia abejoti savo norais ir sprendimais, jausti kaltę ir gėdą. Tai mūsų sąžinė, kurioje glūdi moraliniai draudimai ir gebėjimas kritiškai vertinti save.
Kas nutinka, kai nesąmoningi id impulsai pradeda prieštarauti superego nuostatoms ar išorinės realybės reikalavimams? Savo darbą pradeda ego – labiau sąmoninga nei nesąmoninga psichikos struktūra, kuri stengiasi rasti kompromisą. Užduotis dažnai būna sudėtinga – tenka patenkinti varas (patirti malonumą) ir drauge atitikti vidinius (superego) ar išorinius (aplinkos, moralės, religijos ir pan.) reikalavimus. Taigi ego stebi, analizuoja aplinką, vidinį pasaulį ir imasi tarpininkauti, kai du minėti prieštaravimai susigrumia.
