Palaimos link
Kai kuriems psichoanalitikams psichinis donžuano gyvenimas atrodo komplikuotesnis negu neurotiško žmogaus. Galų gale visi žmonės kiek neurotiški, nes negali tiesiai ir natūraliai tenkinti savo poreikių. Prisiminkime, kad kiekvieno potraukio galutinis tikslas yra palaima. To tikslo siekti padeda „objektai” – iš pradžių tėvai, vėliau – mylimieji. Šių objektų turėjimas neturi būti savitikslis – tuomet žmogus tarsi nustotų vystęsis. Palaima yra svarbiau už objektą. Neurotiškam žmogui kelią į šią palaimą apkartina kaltės jausmas, kai kada – nesusivokimas ir beveik visuomet – nerimas. Tačiau neurotiškas žmogus nepamiršta, kad galų gale siekia palaimos. Po sėkmingos psichoterapijos neurotikas išmoksta nebijoti palaimos, todėl sugeba ir mylėti. Kokiomis priemonėmis pasiekti palaimą? Tam idealiai tinka vienas mylintis partneris.
Kitaip nei neurotikai, žmonės, turintys lytinių iškrypimų, yra labai toli nuo palaimos. Tačiau ne dėl kaltės jausmo ar nerimo. Jie nebesuvokia, ko ieško. Jiems už palaimą svarbiau pats objektas. Tarkime, fetišistui – dar vienas drabužis, sadistui – dar vienas kenčiantis asmuo, mazochistui – dar viena jo paties kančia ir pažeminimas. Kai objektas, t. y. priemonė, tampa įsivaizduojamu tikslu, tai, ką tas objektas turėtų suteikti, – palaima – vis labiau tolsta. Įsivaizduokite, kuo skiriasi savijauta žmogaus, kuris ieškodamas dykumoje vandens, pagaliau jo atsigeria, nuo žmogaus, kuris alaus gėrimo varžybose išgeria dvidešimtą bokalą!
Kazanovos ir donžuanai šiuo klausimu labiau primena alaus gėrikus nei trokštančius dykumoje. Taip yra todėl, kad jiems bendraujant su partneriais nesvarbu „pagaliau susirasti artimą sielą”, „pradėti jausti gyvenimo pilnatvę su kitu žmogumi”. Ne, partneris – tai savitikslis objektas, kurį įgiję jie labai greitai praranda susidomėjimą. Visiško pasitenkinimo nėra, bet jis tarsi ir nebūtinas – pirmyn, nes horizonte pasirodė nauja daili figūra! Taigi kazanovos ir donžuanai – psichiniai impotentai. Jie nemoka jausti palaimos, nes yra nuolat užsiėmę. Kaip ironiškai dainavo B. Grebenščikovas:
Сползает по крыше старик Козлодоев,
Пронырливый, как коростель.
Желает забраться старик Козлодоев
К какой-нибудь бабе в постель…
VYSTIMOSI KELIAI?
Jungo psichologija palieka donžuanams daugiau galimybių vystytis. Jungo manymu, kiekvieno vyro pasąmonėje egzistuoja įtampa tarp dviejų archetipų – jaunuolio ir senio. Todėl jaunuoliai maištauja prieš „senius”, siekia elgtis seksualiai laisvai ir laužo tradicijas. Moters pasąmonėje neretai kyla įtampa tarp merginos ir motinos (Persefonės ir Demetros) archetipų. Jos veikiamos merginos ima nekęsti savo motinų ir siekia nuo jų atsiskirti padedamos vaikinų. Kaip matote, pati ši įtampa nėra bloga, nes gimdo energiją. Šios energijos stumiami hiperseksualūs jaunuoliai ieško panelių ir galų gale susiranda. O merginos siekia išvengti motiniškos kontrolės ir išsilaisvinti. Todėl tam tikras donžuanizmas būdingas daugeliui normalių vaikinų ir merginų. Neatsitiktinai apie kazanovišką prigimtį sakoma: „amžinas paauglys”, „niekad neišauga” arba „neišsidūko jaunystėje”. Šiuose posakiuose slypi mintis, kad toks elgesys yra nebrandus, nors jaunystėje ir priimtinas. Jungas tai aiškina archetipų įtaka. Archetipas neturėtų vadovauti mūsų elgesiui, nors ir yra būdingas visiems žmonėms. Tam tikra prasme visi vyrai – slapti donžuanai, o visos moterys – slaptos kurtizanės. Nesubrendusiam žmogui visuomet yra pagunda patekti į kokio nors archetipo įtaką. Tačiau bręsdamas žmogus vysto savo vientisumą – savastį, o tai – patikima priemonė išvengti ir iškrypimų, ir neurozių.
Koks gi tas brandos kelias?
Donžuanui reikia suvokti, kad vaikydamasis vis naujų „objektų” jis praranda gyvenimo kokybę. Kaip alkoholikas pasisako esąs alkoholikas, taip ir kazanova turėtų prisipažinti esąs psichinis impotentas. Tuomet jis turėtų atrasti savo sieloje gebėjimo mylėti užuomazgą ir pastebėti, kaip jis myli. Tik tada prasideda kelias nuo vaikiškos meilės, narcisizmo prie meilės kitam asmeniui.
Vaikiška meilė – „aš myliu tik save” – iš šios meilės norima tik gauti.
Narcisistinė meilė – „aš myliu save tavyje” – žmogų pakenčiame tik tiek, kiek jis yra mūsų tęsinys.
Romantinė meilė – „aš įsimylėjau tavo nuostabų atvaizdą” – neretai semiasi energijos iš meno kūrinių ir greitai nuvilia.
Brandi meilė – „aš domiuosi tavimi, tu man įdomus asmuo” – čia domėjimasis kitu, jo pažinimas neatsiejamas nuo sekso, gavimas – nuo davimo.
Ne tik mylint, bet ir mylintis žymiai maloniau duoti, nei gauti – tai žino kiekvienas.
