Kur šiuo metu apsidairysi – visur laukuose tarsi pribarstyta geltonų žiedų. Tai kiaulpienės. Vieniems jos – tiesiog gražus reginys, kitiems – sunkiai išnaikinama piktžolė, tretiems ji svarbi kaip maistas ar net vaistas. Tai kaip yra iš tikrųjų?
Kiaulpienė – tai daugiametis žydintis augalas su pieniškomis sultimis. Kiaulpienė lot. Taraxacum (genties pavadinimas iš graikų kalbos taraxis – nerimas, pilvo skausmas ir aksomai – gydau). Tai rodo, kad jau nuo seno kiaulpienė buvo vartojama kaip vaistinis augalas, matyt, pilvo skausmui malšinti.
Kiaulpienės žmonių vadinamos įvairiai: diedukai, gyvybės šaknis, karčiuška, karpės, karvžolė, lenciūginė, piktšašė, pūkučiai, tačiau dažniausiai – tiesiog trumpesniu žodžiu pienė. Jos pradeda žydėti jau ankstyvą pavasarį ir geltonuoja iki pat šalnų. Šis augalas be galo gyvybingas, jis auga visur – pakelėse, pievose, kiemuose, parkuose, dirbamose žemėse. Sėklos su pūkeliais gali nuskristi net keletą kilometrų, todėl šios piktžolės taip plinta. Bet ar tikrai šios gajos gėlės yra tokios piktos?
Kiaulpienės yra maistui tinkamas augalas. Iš jaunų kiaulpienių lapų dažnai gaminamos salotos. Tai tikrai naudinga organizmui, nes lapuose daug vitaminų C ir E, karotino, geležies, kalcio, fosforo, magnio druskų. Į salotas ar sriubas dedami ir jauni žiedai. Pienių vynas nėra tik fantazija, o apie kiaulpienių medų ar iš šaknų gaminamą kavos pakaitalą turbūt yra girdėjęs daugelis.
Geltonskruostis augalas tinkamas ne tik maistui, bet ir gydymui. Žinomas arabų gydytojas Avicena jos sultimis gydė ligas, o Rusijoje šis augalas buvo laikomas gyvybės eliksyru. Garsusis vokiečių rašytojas Gėtė mėgo pavasarį gaminti salotas su sveikatai naudingais kiaulpienių lapais.
Kiaulpienės šaknyse ir lapuose esančios kartumyninės ir kitos medžiagos žadina apetitą, gerina virškinimą, reguliuoja medžiagų apykaitą, pasižymi prakaitą, tulžį varančiomis, atsikosėjimą lengvinančiomis savybėmis, tonizuoja ir aktyvina skrandžio veiklą.
Šio augalo žiedai tinkami ir išoriniam naudojimui. Buityje dažnai pasitaiko nedidelių nudegimų, vasarą, kai vaikai bėgioja lauke, ir odos nubrozdinimų. Tokiais atvejais gerai visuomet turėti tepalą iš kiaulpienių žiedų, kuris padės gyti žaizdoms.
200 g augalinio aliejaus
10 kiaulpienių žiedų
0,5 supjaustyto svogūno galvos
Šią masę reikia virinti 10 min. Gautą nuovirą perkošti du kartus ir supilti į stiklainį. Laikyti šaldytuve. Užtepus tepalo žaizdos nereikėtų tvarstyti, kad oda kvėpuotų.
Kiaulpienių žiedynų uogienė ir medus vartojami peršalus, žiedadulkėse gausu naudingų medžiagų. Žiedus reikia skinti sausą saulėtą dieną, apie vidurdienį. Negalima plauti, kad žieduose liktų nektaras. Todėl kiaulpienes skinti reikia tik tuose plotuose, kurie yra labai toli nuo miesto, fabrikų ar kelių.
Jaunučius žiedelius užpilkite medumi, kad apsemtų, ir taip laikykite stiklainyje. Tokias kiaulpienes meduje galima ragauti ar dėti į arbatą. Jos stiprins imunitetą ir pagelbės peršalus.
Žinoma, kaip ir bet kuris vaistinis augalas vartojamas dideliais kiekiais gali virsti nuodu. Todėl nereikėtų jais piktnaudžiauti, ypač žmonėms, kurie yra alergiški. Nevartoti esant tulžies pūslės akmenligei. Visuomet pravartu pasitarti su gydytoju.
Laura Šiupšinskaitė
