Ne tik artėjant gimtadieniams ir Kalėdoms, bet kone kasdien tenka stebėtis vaikų fantazijomis, svajonėmis, pasaulio suvokimu. Daug kas jiems atrodo visai kitaip nei mums, jų tėvams. Jiems nėra savaime suprantamų dalykų arba jie kažkodėl sukrenta kitokiais dėsniais – neapsiriboja fizika, tėvų pajamomis, kilometrais, socialiniais komentarais, savo galimybių suvokimu ir racionalumu. Ne vieni tėvai turbūt bent kartkartėmis susimąsto, ar svajoti kartu su vaiku, ar nerealiais atvejais „nutupdyti ant žemės“, kiek leisti vaikui svajoti, kada tai tėra tik tuščios iliuzijos ir skraidymas padebesiais, kaip mokyti vaiką siekti tikros svajonės, o ne vien laukti, tikintis, kad kažkada tai įvyks?
Viena pažįstama pasakojo, kad kai buvo maža, ji tikėjo, jog nuo svajonių išsipildymo ją skiria tik jos mažas ūgis. „Va, užaugsiu, ir viskas bus taip, kaip noriu, nes suaugusieji turi tiek galimybių, jie tokie dideli, stiprūs, drąsūs ir gražūs“. Taigi, vaikai svajoja kone kasdien. O kiek svajojate jūs? Ar turite svajonių? Kaip manote, jei reikėtų per 10 min. ant lapo surašyti 100 savo svajonių, ar neužstrigtumėte ties kokia 5 pozicija? Jei reikėtų prisiminti, apie ką svajojote vaikystėje ir apie ką dabar, – tai panašu ar kardinaliai skirtinga? Kodėl iš svajonių išaugama? Klausimų daugiau nei atsakymų, tačiau bent jau aš svajoju retai, tiksliau – žemiškai: apie vieną ar kitą daiktą, skanų kąsnelį, geriausiu atveju – kelionę, knygą, filmą. Tiesiog svajonėms nelieka laiko, ūpo, galbūt tai vaikiška. Nes mūsų dukros štai svajoja susitikti su fėjomis, mokėti skraidyti, svajoja, kad nebūtų liūdnų vaikų, kad medžiai augtų į žemę ir daugybė visokiausių kitų, kaip mes vadiname, „pasąmonių“.
Jei žvelgtume apskritai, tai svajonė gali būti suprantama ir kaip pažangos variklis. Jei visi būtų patikėję, kad skraidyti – nerealu, šiandien kažin ar turėtume lėktuvus… Aš vaikystėje svajojau apie lėlę, kuri iš tikrųjų valgytų. Šiuolaikiniai vaikai turi baby born‘us, kurie ir valgo, ir siusioja. O kiek vaikų ir suaugusiųjų svajojo apie telefonus, kuriais kalbant ne tik girdėtum, bet ir matytum pašnekovą, o skambinti galėtum ne tik iš namų, bet iš bet kurio pasaulio krašto? Tada tai atrodė nerealu. Šiandien turime internetą, skype‘ą, liečiamus išmaniuosius telefonus, planšetes. Svajonės išsipildo ne todėl, kad kažkas apie tai svajojo, bet kad kažas dar ir darė. Taigi kur riba tarp skraidymo padebesiais bei gyvenimo iliuzijose ir svajonės kaip postūmio veikti, kaip sveikos ambicijos ir pasitikėjimo savo galimybėmis?
Pasak psichologų, svarbiausias dalykas, kuris skiria svajonę nuo tuščios iliuzijos, yra tai, kad svajonė turėtų transorfmuotis į veiksmų planą. Be konkrečių kasdienių žingsnių svajonės link – tai tik paprastas skraidymas padebesiais. Privalai prisiimti atsakomybę už svajonę, o ne laukti, kol susiklostys tinkamos aplinkybės. Kur svajonių ribos? Mūsų galimybėse ir ištekliuose. Tačiau juk dažniausiai galimybes galima išugdyti, o išteklių – pritraukti.
Kiek kartų savo vaikui, pareiškusiam kažkokį beprotiškai fantastišką norą (tapti prezidentu, susipažinti su fėjomis…), pasakėte – „tai nerealu“? Tiesą sakant, niekas negali iš anksto numatyti, kuo vaikas taps užaugęs, ir nuspręsti už jį – „šitai tu galėsi, o šitai – ne“. Pati kelis kartus esu nukirtusi vaikų nerealias fantazijas, rūpestingai (tikrai gi ne iš blogos valios) paaiškindama, kodėl vienų ar kitų dalykų įgyvendinti neįmanoma. Tačiau pamačius susikrimtusį vaiką, kuriam svajojimas yra didelė ir svarbi jo būties šiame pasaulyje dalis, pajutau, kad nelabai turiu teisės taip griežtai imti ir nukirsti, kliautis vien savo subjektyvia nuomone ar subjektyvia patirtimi. Gal geriau tiesiog pasvarstyti, kad dabar kol kas taip nėra, bet ateityje nežinia, kas laukia? Gal geriau paskatinti vaiką įsivaizduoti, o kas pasikeistų (pasaulyje ar jo gyvenime), jei viena ar kita svajonė išsipildytų? Nes svajonės pildosi, ir tada vaikų akutės blizga iš laimės, o širdelės prisipildo meilės, šilumos, pasitikėjimo… Kartais vaikai svajonę nori nupiešti. Galima net surengti svajonių parodą. Ne tik vaikų, bet ir tėvų svajonių. Iš to, kaip vaikai svajoja, apie ką, galima daug ką sužinoti, tarkim, apie tai, kiek stiprus ir savarankiškas jis yra, kokie jo esami ar užslėpti gabumai. Kartais tiesiog sveika pasvajoti be jokių apribojimų, taip kaip vaikystėje, ir atverti duris į galimybių pasaulį.
Vaikui svajojimas kaip pasaulio ir jo galimybių tyrinėjimas, įkvepiantis užsiėmimas, teikiantis džiaugsmą. Svajodamas (kaip ir žaisdamas) vaikas nekelia klausimo, kam tai reikalinga arba kokia iš to nauda, svajodamas vaikas išlaisvina savo fantaziją.
Mes, suaugusieji, dažnai užveriam fantazijos duris, manydami, kad fantazija tik vaikystės ar, geriausiu atveju, menininkų (blogiausiu – nesubrendėlių) reikalas. Kaip viskas vyksta? Pamažu, su kiekvienais gyvenimo metais vaikus pradedame auklėti ir mokyti įvairiausių taisyklių, priimtų šioje vietoje (visuomenėje) ir galiojančių šiuo (gyvenamuoju) laiku. Ir kuo daugiau taisyklių sukuriame, tuo stipriau eižėja beribė fantazija. Ir tos taisyklės tokios įprastos, kad priimame jas kaip save patį ir vienareikšmiškai jų laikomės net tada, kai kažkas pradeda abejoti jų tikslingumu…
Tiesą sakant, fantazijos radimasis – ne nuo mūsų priklausantis procesas. Tai kūrybinio, spontaniško mąstymo aktas. Kartą perskaičiau fantazijos apibūdinimą, kuris įstrigo visam: fantazija – tai lietaus lašas, krentantis į spindinčią vandens plynę, o svajonė – tai bangos, atsirandančios nuo šio kritimo. Bangas mes galime stebėti, o štai pasakyti, iš kur nukrito konkretus lietaus lašas – ne. Kažkur iš dangaus, iš debesies…
Mūsų fantaziją lavina išgirstos (o vėliau – pačių perskaitytos) pasakos, matyti filmukai ir filmai, bendravimas, aplinka, tai, ką matom savo pačių šeimose ir jų kontekstuose. Man atrodo, kad bene kasdien galime rinktis – ar apkarpyti vaiko svajonių sparnus, ar kartu su jais pasvajoti, pasvaičioti, paskraidyti padebesiais. Na ir kas, kad tai, rodos, neturi jokio praktinio pagrindo. Užtat grindžia laiptus į pasitikėjimą, gabumų ugdymą, buvimo džiaugsmą. O neretai ir, patikėkite, išsipildymą. Juk vaikų svajonės dažnai susijusios su tuo, kad jiems svarbu atrasti savo kelią, juo eiti. Ir tai geriau (bet, žinoma, sunkiau, reikia daugiau kantrybės) nei eiti kažkieno kito pramintu taku.
„Pasaulis pats savaime yra gražus ir nuostabus. Mums nereikia keliauti į rojų, užtektų tiesiog nustoti kurti pragarą, ir tada rojus rastųsi pats. Gal ne visame pasaulyje, bet jūsų gyvenime tikrai.“ Taigi, leiskime sau pasvajoti, o aptikę tikrąją, veikti ir siekti skatinančios svajonės, padėkime savo vaikams žengti jos link, o ne tik laukti tuščio stebuklo.
