Prasidėjus mokslo metams, jau trečioji mūsų dukra iškeliavo darželin… Atrodytų, kas čia tokio – nebe pirmas kartas, žinai, ko tikėtis, tačiau vėl iš naujo išgyventi sunkią atsiskyrimo nuo mamos pradžią nėra lengva. Nei vaikams, nei tėvams. Todėl ir nusprendžiau pasidalinti mintimis apie tai, kaip mums sekėsi ir sekasi, Rudnosiuko žodžiais tariant, „išeiti į žmones“.
Gailė, mūsų mažiausioji, žengia į darželį būdama šiek tiek daugiau nei dvejų metų. Prieš tai keletą kartų yra pabuvusi sesės grupėje (ten vykdavo teminiai vakariniai mamų / tėvų / auklėtojų / vaikų vakarojimai), pro darželį ne kartą buvo praeita, užeita, jame būta. Ir kaip daugybė kitų vaikų, dar nežinančių, kas tai yra, visada sakydavo, kad eis pas vaikus. Tačiau viskas yra vienaip, kai šalia yra mama, dar pora sesių, tėtis… Ir visai kas kita, kai tave palieka vieną.
Nežinau, bet, pažvelgus į kitus lopšelio vaikus, pasiklausius draugių kalbų, man atrodo, kad visi maži vaikai darželį pradeda lankyti vienodai – su ašaromis, kartais net širdį draskančiomis isterijomis ir rėkimais gatvėje: „Nenooooliu…“ Teko net girdėti vieną istoriją, kaip mama stengėsi sudominti, įkalbėti savo mažąją lankyti darželį, pasakodama apie tai, jog darželyje yra daug naujų ir nematytų žaislų, kaip ten smagu bus žaisti ir muzikuoti su kitais vaikučiais (kurie taps jos draugais), kaip skaniai duoda valgyti… Kol vyresnioji antraklasė nutraukė mamos gražbylystes pareikšdama mažajai: „Sese, o tu supranti, kad mamos tai ten nebus?“ Štai ir viskas. Visas grožis čia ir pasibaigia – nebus mamos, vadinasi, nieko gero ir nebus. O kartą visa sunkios pradžios situacija man atsivėrė matant gatve einančią mamą, vedančią dvi dukras į darželį. Mažoji verkė be sustojimo, o vyresnioji bandė laikytis, bet jos jausmus išdavė mamai užduotas klausimas: „Mama, juk šiandien jau paskutinė diena į darželį?“ (O buvo, atrodo, antradienis…) Galbūt ne visiems taip. Ir žinau, kad ne visada. Bet mūsų pradžia yra tokia.
Man akivaizdu, kad pratinimosi prie darželio etapas nėra lengvas nei mažyliui, nei jo tėvams (labiausiai, matyt, mamai). Ką aš dariau visų pirma? Stengiausi (ir stengiuosi) sau nuolatos priminti, kad atėjo toks mūsų šeimos gyvenimo etapas, kai mama turi vėl pradėti dirbti, o vaikui laikas –suprasti, jog mama ne tik namuose būna, verda valgyti, skalbia/plauna ir žaidžia su juo… Kad ir kaip tai skambėtų, bet mamos labiausiai reikia mažam, savimi nesugebančiam pasirūpinti kūdikiui, mažyliui, o vėliau, vaikui augant, natūralus tampa bendravimo su kitais ir atsiskyrimo nuo mamos sijono poreikis.
Idealu, kai turi galimybių laukti, kol tas etapas ateis savaime – atseit trejų sulaukusiam vaikui gerokai lengviau ateiti į kolektyvą. Kita vertus – tas etapas gali niekuomet neateiti, vaikams juk visada geriausia su mama. Todėl kai neturi iš ko rinktis, tiesiog reikia visiems susikaupti, nusiteikti ir pasistengti šį verksmingų akimirkų kupiną laiką išgyventi kuo švelniau. Svarbiausias šeimos vaidmuo adaptacijos laikotarpiu – sukaupti visą įmanomą kantrybę, švelnumą, stengtis, kad santykiai su vaikais ir nuotaika namuose būtų kuo šviesesni.
Kas man atrodo svarbu? Svarbu, kad vaikas žinotų, jog mama ar tėtis visuomet ateis jo pasiimti. Nebūtina piešti vaizdą, kad buvimas darželyje – tai vien šventė. Juk patys kuo puikiausiai žinome, jog visokių akimirkų kolektyve pasitaiko. Tiesiog, jei vaikas jau supranta, reikia stengtis jam aiškinti, kodėl einama į darželį, kas ten veikiama, kodėl suaugusieji eina į darbą. Nes mažuosius, man rodos, būtent labiausiai ir gąsdina nežinia. Kai mažylis mato, jog įvykiai klostosi taip, kaip jam buvo nupasakota, jis jaučiasi saugiau ir labiau savimi pasitiki. Dar, man rodos, svarbu režimas. Galbūt bus sunkiau tam vaikučiui, kuris namuose nemiega pietų miego (arba tai daro ne nuolat), neturi valgymo įpročių.
Ir visada reikia prisiminti, kad normalu, jog adaptacija prie naujo gyvenimo ritmo – tai yra, pripratimo prie darželio – gali užtrukti nuo dviejų trijų mėnesių iki pusės metų.
O kaip sekasi Gailei? Visaip. Štai kokia ji pirmąją dieną savo lopšelio grupėje.
Šiek tiek nedrąsi, šiek tiek sutrikusi. Pirmoji savaitė buvo sunki, Gailė rytais verkdavo, naktimis prasčiau miegojo. Tačiau isterijų namuose pavyko išvengti, iš darželio visad grįždavo geros nuotaikos, auklėtojos taip pat nepastebėjo, kad Gailei būtų sunku darželyje. Taigi. Apie savaitę verkusi, dabar jau daug drąsiau, susikibusi su sese už rankų, ji žengia kasdieniu keliu į darželį. Grįžusi bando pasakoti apie tai, ką veikė darželyje. Dažniausiai pasakojimas būna toks: mes daug valgėm, žaidėm su vaikais, ėjom į lauką, miegojom, norėjau mamos, mama atėjo. Pamažu susikūrėm atsisveikinimo tradicijas, vyras rytais veda dukras į darželį – su tėčiu atsisveikinti, matyt, kiek lengviau nei su mama. Bent jau mums. O kai kam gal ir atvirkščiai?
Žinau, kad bus visko. Dienų, kai dukros nenorės eiti į darželį ir svajos apie atostogas. Dienų, kai sirgs ar nei šio nei iš to susigraudins atsisveikindamos. Bet bus ir jau atsiranda tokių dienų, kai grįš išmokusios naują eilėraštį, atradusios draugystės ir žaidimų su bendraamžiais džiaugsmą. Dabar, kai dar nešalta, vakarais grįždami iš savo „darbukų“ – mes su vyru iš darbo, mažosios – iš darželio, vyriausioji – iš mokyklos, džiaugiamės rudenėjančiu gyvenimu – renkam kaštonus, braidžiojam po lapų krūvas, užsukam į naujas žaidimų aikšteles, pasilepinam šiltomis bandelėmis, kartais ir nelabai sveiku gazuotu gėrimu…
Pabaigai gal dar norėčiau pridėti keletą patarimų, kokių klaidų, pradėjus vesti vaikutį į darželį, nereikėtų daryti. Man atrodo, kad čia sudėlioti svarbiausi akcentai. Jei pirmą kartą pradėjote vaiką vesti į darželį, kai kurie jų galbūt gali pasirodyti kiek griežtoki. Nežinau, galbūt jūsų vaikui ir jums pratinimasis prie darželio nėra joks stresas, o galbūt jūsų sugebate atsisveikinti ir išsiskirti kitaip… Tačiau… Galbūt pravers:
Ilgas atsisveikinimas su vaiku – tik dar daugiau ašarų. Patartina atsisveikinti gana greitai ir išeiti iškart po atsisveikinimo. Kuo ilgiau lauksite, kad vaikas nusiramintų ir jo gailėsite, tuo labiau tikėtina, kad jis vis smarkiau įsiverks.
Neišeikite nepastebimomis, kol mažylis kažkuo užsiėmęs. Vaikas tai gali priimti kaip išdavystę.
Būkite ryžtingi. Vaikai, kaip barometrai, labai gerai jaučia. Jei mama ar tėtis abejoja, vaikas iškart tai pajunta ir pradeda priešintis – galbūt tada jo pasigailės.
Nereikėtų vaikučio gėdinti ar drausminti dėl ašarų. Neretai ir jums turbūt tenka išgirsti „tu gi berniukas, ko verki kaip mergaitė“ ir pan. Pasistenkite suprasti – juk tai mažas vaikas ir jis verkia todėl, kad sunku atsisveikinti su mama.
Pasistenkite, kad rytas namuose preitų kuo pozityviau. Net jei patys nieko nespėjate, išbėgo rytinė kava, nepavalgėte pusryčių, dabar svarbiausia – mažojo žmogučio nuotaika.
Nesijauskite kalti. Išsiskyrimas – tai viso labo išvirkščia prisirišimo pusė, o liūdesys – lygiai tokia pati emocija, kaip ir kitos. Augančiam vaikui svarbios visos emocinės patirtys.
