Laikas nuolat nyksta, nepastebimai teka tarp pirštų arba tįsta lyg kramtomoji guma. Valandos ilgis priklauso nuo to, kur ir su kuo ją leidi. Na, ir truputėlį nuo pasaulio, kuris valandas skaičiuoja vis greičiau.
Vakar mano dukrai paskambinusi bendraamžė draugė beveik visą pokalbio laiką graudžiai praverkė į telefono ragelį. Vargšę taip prispaudė sesija universitete, kad neliko laiko net miegui. Mergina jaučia, kaip valandos tirpsta bežiūrint, ir matuoja jas tik vienu matu — perskaitytų puslapių skaičiumi. Tačiau tų varganų puslapių visada pasirodo daugiau nei brangiųjų minučių.
Aną dieną kalbėjausi su mama. Jai daugiau kaip 70 metų, todėl dauguma jos gyvenimo darbų jau nudirbta. Ji nebeskuba, todėl laikas jai atrodo begaliniai tąsus. Kartais mama prabunda naktį ir tylutėliai vaikšto po kambarius bandydama sutrumpinti valandas žingsniais, bet rytas vis tiek visada pasirodo smarkiai pavėlavęs. Truputėlį tuo stebiuosi, nes anksčiau dažnai girdėdavau, kad senų žmonių laikas bėga greičiau. O dabar viskas susipainiojo.
Mano pačios laikas dažniausiai elgiasi neprognozuojamai. Kartais dėl nepaaiškinamų priežasčių visai kažkur dingsta, kartais įstringa, o kartais šuoliuoja lyg išprotėjęs. Tokiais momentais aš bandau jį sulėtinti nuveiktais darbais, laimės minutėmis ar net uždirbtais pinigais, bet į tokius matavimo vienetus jam, matyt, nusispjaut. Nes jis turi savus, kartais visiškai nelogiškus dėsnius.
Apie laiką apskritai galima pripasakoti neįtikėtinų dalykų. Vienas kolega man yra prasitaręs netikintis, kad kiekvienoje paroje vis dar yra po 24 valandas, — tokios jos skirtingos. Labai gali būti — tiesiog mes susitarėme dėl šio skaičiaus, o iš tiesų kiekvienas gyvename savu laiku, todėl net senstame nevienodai. O ir šiaip laiko upėje patiriame nuotykių. Speciali literatūra kalba apie laiko burbulus, kuriuose laikas slenka lėčiau, ir tai fiksuoja prietaisai. Apie laiko duobes, kuriose laikas išvis sustoja. Apie laiko tankį, kuris smarkiai priklauso nuo psichologinio nusiteikimo. Netgi apie laiko jėgą, kuri kiekvieną slegia ir keičia skirtingai.
Apskritai su laiku reikia elgtis pagarbiai — apie tai nežinia kur skubantis mūsų pasaulis seniai pamiršo. Atskiri perspėjimai išliko tik senųjų civilizacijų kultūrose. Pavyzdžiui, „Agni jogoje” rašoma: „Gimstame turėdami tam tikrą laiko kiekį ir mirštame, kai jį prarandame ar sunaudojame”. Todėl nepatartina vartoti per greitai.
„Upanišada” perspėja: „Laikas yra Dievo duota priemonė, apsauganti, kad viskas neįvyktų vienu metu”. Kai per daug skubi, įvykiai ima lipti vienas ant kito, ir tu su jais nebesusidoroji. O sena indėnų patarlė sako: „Kai per greitai keliauji, tavo siela nespėja kartu su tavimi”. Todėl po sparčios kelionės, jų manymu, reikia bent dviem paroms sustoti — kad siela pasivytų.
Tačiau žmonijai senos išmintys nė motais — greičio virusas ėda žmonijos nervus nesustodamas. Tyrinėtojai teigia, kad šiandien kiekvienas miegame 90 minučių mažiau nei prieš šimtą metų, o nuo skubėjimo bei ilgalaikio „nieko nespėju” streso kenčia net vaikai. Ir apskritai XXI amžiuje laikas Žemėje bėga daug greičiau nei anksčiau. Filosofijos mokslų daktaras Johnas Gray, bestselerio „Vyrai kilę iš Marso, o moterys iš Veneros” autorius, rašo: „Anksčiau meditacija žmones vargino, sekino, ji atrodė nuobodi, nes reikėjo labai ilgai laukti ir mokytis.
Tačiau dabar nebe taip, kaip prieš dvidešimt penkerius ar net penkerius metus. Pasaulis keičiasi neįtikėtinai sparčiai. Šiandien žmonės, vos keletą minučių pasikalbėję apie meditaciją, jau įstengia medituoti. Nepaliauju tuo stebėtis”. Garsus antropologas Carlosas Castaneda, 30 gyvenimo metų paskyręs senovės Meksikos šamanų pasaulio tyrinėjimams, sako: „Pasaulyje nebėra laiko apgailestavimams ir dvejonėms. Laiko yra tik sprendimams. Nesvarbu, kokiems sprendimams — vis tiek jie privalo vis spartėti. Mes nebesuvokiame, kad galime bet ką išbraukti iš savo gyvenimo, bet kada, akimirksniu”. Betgi ką tu, varganas žmogau, išbrauksi? Nėra pakankamai pinigų, nėra pakankamai smegenų ar gabumų, vis dar nėra teisingo orgazmų skaičiaus, dar ne viskas suvartota, ne viskas suvalgyta, ne visos pergalės laimėtos… Kartais šmėsteli nerami mintis kokį dalykėlį išbraukti, bet gaila — kiti juk turi.
Vis dėlto išbraukusiųjų atsiranda vis daugiau. Šie žmonės nėra progreso ir pažangos stabdžiai ar kokie barzdoti pasaulio pabaigos pranašai. Atvirkščiai — tai dažniausiai išsilavinę, itin aktyvūs, turtingi ir daug pasiekę žmonės. Tarp keturiasdešimtmečių sparčiai plinta mada pasitraukti iš „žiurkių lenktynių” ir, kol ne vėlu, pasimėgauti normalia gyvenimo tėkme. JAV ir Vakarų Europoje pilna pasiturinčių žmonių, anksti išėjusių į „pensiją”, vadinamųjų retired milionaires.
Skubėjimas po truputį tampa blogu tonu. Nuolat lekiančių darboholikų vis dažniau paklausiama: „O jūs dar kuo nors domitės?” Agresyvusis, per TV visus mokantis viską daryti kuo greičiau, senukas Donaldas Trumpas jau vadinamas 9-ojo dešimtmečio atgyvena. Jis per daug įsitraukęs, neatsipalaidavęs, per daug godus ir per daug skuba. Lietuvą irgi pasiekia pasaulinės tendencijos. Darius Krasaitis, kadaise įkūręs „Rimi”, anksti pardavė savo verslą ir dabar ramiai mėgaujasi gyvenimu. Laima ir Kęstutis Drazdauskai, buvę „Gardėsio” savininkai, perleido bendrovę ir atsidavė golfo aistrai Ispanijoje. Verslininkas Paulius Urbonas, vienos iš didžiausių informacinių technologijų bendrovės BMS savininkas, pasitraukė iš įmonės valdymo ir pasinėrė į automobilių sportą, keliones ir gamtą. Sklinda gandai, kad išeiti į ankstyvą „pensiją” rengiasi ir ponai Numavičiai bei Marcinkevičiai, valdantys „Vilniaus prekybą”.
Kad pasitrauktum iš lenktynių, nebūtina būti turtuoliu. Kai kurie žmonės tiesiog išsikrausto į kokį gražų miestelį — kaip režisierius ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis su šeima. Tiesa, Anykščių tempas keturiems jo vaikams vis dėlto atrodė per lėtas. Kai kurie meta didmiestį ir įsikuria kaime — kaip dailininkai Šarūnas Sauka ir Nomeda Saukienė. „Dienos ir čia prabėga greitai, bet bent spėji kažką padaryti. O mieste kartais atrodydavo, kad apskritai negyveni ir nekuri, tik lakstai. Taip įsuka, beprotiškai išblaško tie nesibaigiantys reikalai. Dabar prie tokio tempo net neprisitaikyčiau — toks jis nejaukus, kaip blogas sapnas”, — sako Nomeda. Kai kuriems greitį sumažinti tenka per prievartą — kaip muzikos prodiuseriui Gintarui Bendžiui, kuriam dėl nuolatinio skuboholizmo bei lakstymo diagnozuotas išsekimas: „Maniau, kad esu stiprus ir man nieko nenutiks, todėl dirbdavau ir iki trečios, ketvirtos ryto. Vertybes perkainojau tik ligoninėje. Kokius metus gyvenau lėčiau, sportavau, ilsėjausi, išvažiavau į kelionę. Tačiau dabar žiūriu, kad vėl užsimiršau, ir ratas įsisuko iš naujo. Kartais pasvarstau, kad norėdamas pakeisti gyvenimo būdą būtinai turėčiau pakeisti darbą. Gal po kokių dešimties metų taip ir padarysiu”.
Vis dėlto pavieniai pasitraukimo atvejai bendro skubos fono beveik nemažina. Pernai rudenį Lietuvoje viešintis Carlas Honore, Londono žurnalistas ir rašytojas, kurio knyga „Pagiriamasis žodis lėtumui” („In Praise of Slowness”) Vakaruose greitai tapo kultine, pirmiausia pastebėjo labai daug skubančių žmonių bei įsiaudrinusių vairuotojų: „Viešbutyje drauge su manimi į liftą įlipęs vyras tuoj ėmė atakuoti mygtukus, kad sutaupytų bent sekundę. Į akis krito ir reklaminis užrašas: „I love life in the fast lane” („Myliu gyvenimą greitojo važiavimo juostoje”). Laimė, jūs turite dar nesenų prisiminimų apie lėtesnę gyvenseną, o Niujorke ar Londone lėtumas seniai išnykęs iš kolektyvinės atminties. Mes save užspeitėme beatodairiško skubėjimo kultūroje”. Carlas pasakojo, kad pats atsipeikėjo tik nupirkęs savo vaikui prieš miegą paskaityti knygelę „Pasakaitė nakčiai per vieną minutę”. Tada jis ryžtingai pakoregavo darbo terminus, ėmė vaikščioti pėsčiomis, medituoti ir dėl ramesnio gyvenimo net atsisakė mėgstamų teniso treniruočių. Atlygis — sumažėjęs stresas ir kur kas didesnis gyvenimo džiaugsmas.
Žmonių troškimas išsiveržti iš alinamo tempo pasireiškia įvairiais pavidalais ir kartais įgauna gana fantastiškas formas. Pavyzdžiui, prieš šiuos Naujuosius pasaulyje vėl buvo suaktyvėjęs judėjimas, skatinantis neskubinti laiko. Jo šalininkai — daugiausia amerikiečiai ir britai — išėjo į gatves ragindami atsisakyti laikrodžių, tvarkaraščių bei kalendorių, daiktų, nenumaldomai stumiančių laiką pirmyn. Regis, judėjimo aktyvistai netgi šiek tiek perlenkė lazdą teigdami, kad reikia atsisakyti ir Naujųjų metų šventės — esą ji taip pat laiko juostoje uždeda ryškų atskaitos tašką, kurio net norėdamas negali ignoruoti. Tiesa, kai kurie judėjimo šalininkai gana pikti: laikrodžius daužo, kalendorius plėšo, todėl manęs jie kažkaip neįtikina. Ne mažiau įdomus, be to, daug ramesnis atrodo vadinamasis „Judėjimas už lėtumą” („Slow movement”) — vienas iš jo idėjinių vadų yra jau minėtas rašytojas Carlas Honore. Judėjimas taip sparčiai populiarėja, kad aiškiai rodo tendencijas. Jas greitai suuodė ir visa ryjanti reklama. Pavyzdžiui, naują „Volswagen Beetle” japonai reklamuoja šūkiu „Go slow” („Judėk lėtai”). Ir apskritai atidžiau įsižiūrėkite į TV ekraną — ten nedaug liko greito gyvenimo būdo vaizdelių. Dominuoja atsipalaidavimo, ramybės, šeimos, meditavimo vaizdiniai, nes jų žmonėms dabar reikia labiau. Greičiu jau seniai persūdyta.
Dažniausiai idėja pristabdyti tempą užsikrečiama vienas nuo kito. Kadangi reikalas jau pribrendęs ir perbrendęs, žmonės iš karto užsikabina. Tarkim, vienas svarbiausių „IBM” kompanijos vadovų prie kiekvienos savo elektroninės žinutės kabina tokį prierašą: „Skaitykite savo paštą tik dukart per dieną. Susigrąžinkite savo gyvenimo laiką ir iš naujo išmokite svajoti. Prisijunkite prie judėjimo už lėtą el. paštą!” Kai JAV greito maisto vartojimas tapo katastrofa, atsirado priešininkų — tapo madingas lėtas valgymas, mėgavimasis, gurmaniškos vakarienės. Tik sekso vaizdinių ištroškę maniakai ryja knygeles „Kaip patirti dešimt orgazmų per valandą” — kiti linkę išbandyti lėtą tantrinį seksą. Australijoje 2004 metų spalį net buvo surengtas specialus „Lėtasis festivalis”, kuriame žmonės skatinami bandyti elgtis lėčiau nei įprasta, tarkim, itin lėtai kilnoti sunkumus, lėtai tapyti, lėtai žaisti, lėtai keliauti. Atsiranda net ištisų miestų, propaguojančių neskubią gyvenseną. Skelbiama, kad Italijoje jų yra 30, po kelis Norvegijoje ir Vokietijoje. Tačiau, ko gero, įdomiausias šiuo požiūriu yra keistuolių pilnas Londonas.
Londone veikia aktyvi bendruomenė, kuri taip ir vadinasi — slowLondon. Norėdami pristabdyti iš proto vedantį tėvynainių tempą jie organizuoja keisčiausias akcijas. Pavyzdžiui, konstruoja laikrodžius, kuriuose rodyklė ciferblate ratą apsuka per 10 tūkst. metų! Tiksi laikrodis tik kartą metuose, skamba kartą per šimtą metų, o gegutė išlenda kartą per tūkstantmetį! Nuvykusi į Londoną vieną tokį laikrodį gali apžiūrėti „Science museum”. Lėtas tempas, pasirodo, pritaikomas ir muzikai — vis tame pačiame ekscentriškajame Londone 2000-ųjų sausio 1 dieną pradėtas groti kūrinys, kuris be pasikartojimo skambės iki 2999-ųjų gruodžio 31 dienos. Arba štai lėtasis „žygis” — toks Ohadas Fishofas per Londono tiltą („London Bridge”) ėjo net 9 val. 43 min. ir 25 s. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir keista veikla, bet geresnių receptų europiečių bei amerikiečių skuboholizmui sustabdyti dar niekas neišrado. Na, nebent japonai — jie sugalvojo „candle night” — žvakių naktį. Nuo 2003 metų du kartus per metus nuo 20 iki 22 val. dviem valandoms išjungiama elektra — žvakių šviesoje nori nenori sulėtini tempą, lėčiau valgai, lėčiau skaitai ar pagaliau tiesiog medituoji, mėgaujiesi ramybe.
Tokios „žvakių naktys”, ko gero, praverstų ir mums. Kaskart, kai žingsniuoju ilgu mūsų redakcijos koridoriumi, vis pamanau, kad mes nors ir netyčia, bet vis dėlto prieš skuboholizmą protestuojame. Kaip? Ogi architektūriškai! Neįtikėtina, bet pasaulyje jau yra ir toks dalykas — „lėti statiniai” („slow buildings”). Tai visai nereiškia, kad namas bus statomas šimtą metų, tiesiog teisingas pastatas padeda žmonėms sulėtinti gyvenimo tempą. Jame neturi būti greitaeigių liftų (geriausia — visai be jų), susisiekiančių kabinetų, trumpučių koridoriukų, kuriais bėgdamas jautiesi tarsi skruzdėlyne ir nė trupučio nepailsi. Užtat ilgi besisukantys koridoriai, netrumpi laiptai, plačios erdvės, patogios kėdės, minkšti kilimai iškart padeda pasijusti normaliu žmogumi. Gal paskatinti šio naudingo judėjimo pagaliau imsime gyventi žmoniškai? Žinoma, po kelerių metų gali atsirasti šansas nukrypti į kitą kraštutinumą. Juk andai kita rašytoja — prancūzė Corinne Maier neseniai išleido knygą „Sveika, tinginyste” (ji išversta ir Lietuvoje), kurioje siūlo apskritai nieko nedaryti, nebent imituoti darbą ir sabotuoti kompanijas. Tačiau reikia manyti, kad sveikas protas vis dėlto nugalės.
Indėnai nuo kūno atsilikusiai sielai pasivyti skiria dvi dienas, o šiuolaikiniai prichologai reikalauja net trijų — pasak jų, tiek reikia laiko dvasinei pusiausvyrai atgauti. Ką ir kalbėti apie fizinę. Kai kitą rytą paskubomis rysi sausus pusryčius, tempsi vaiką į darželį ir lėksi per mirksintį geltoną šviesoforo signalą, prisimink, kad tavo širdis plaka greičiau nei derėtų, kraujospūdis padidėjęs, nervai ir raumenys įsitempę, o už kampo jau tyko migrena, opos, nemiga, neurozė, imuninės sistemos bėdos. Medikai sako, kad skubėti itin rizikinga nėščioms moterims — stresinis fonas traumuoja ne tik dvasiškai, bet ir sukelia neurocheminius vaisiaus smegenų pakitimus: kūdikiai gimsta dirglesni, dažniau serga depresija. Nuolat skubinami vaikai patiria bejėgiškumo jausmą ir anksti „perdega”, o vyrai išsiugdo nevisavertiškumo kompleksą arba tampa agresyvūs. Taigi paskubintos minutės kaina yra tikrai didelė. Turbūt ne veltui Albertas Einsteinas jį raginantiems visada atrėždavo: „Aš niekada neskubu į ateitį — vis tiek ji visada ateina per greitai”.
