Tarp jaunų žmonių visada aktualūs santuokos ir šeimos kūrimo klausimai. Kad ir kaip keistųsi visuomenė, įpročiai, norisi tikėti, jog šeima išlieka viena svarbiausių vertybių žmonijoje. Tačiau šeimos instituto kaita akivaizdi, keičiasi ir šeimos funkcijos, tai keičia žmonių vertybinį požiūrį į santuoką, ypač tarp jaunų žmonių.
Santuoka – tai vyro ir moters dvasinių, materialinių, seksualinių ir kt. santykių pripažinimas, užtvirtinimas, reguliavimas. Visuomenė suinteresuota santuokinių santykių stabilumu, todėl ji vykdo vidinę socialinę kontrolę, siekdama optimizuoti santuokos funkcijas, pasitelkdama visuomenės nuomonę, socialinius veiksnius, auklėjimo procesą ir pan.
Tačiau vis daugiau jaunų žmonių pasirenka alternatyvias santykių formas. Labiausiai paplitusios – gyvenimas „susidėjus“ ir civilinė santuoka. Skirtumas tarp oficialių ir neoficialių santykių susijęs mažiausiai su dviem dalykais: su tęstinumu ir stabilumu. Civilinė santuoka tarsi įteisina tęstinumą ir santykių stabilumą: pora gali turėti bendrų vaikų ir atvirai pripažinti savo santykius kaip santuokinius. Trūksta tik paties svarbiausio – dvasinės ir juridinės sąjungos. Galiausiai, civilinė santuoka yra tarsi žaidimas šeimą, kur vyras ir moteris gyvena šeimyninį gyvenimą tarsi „juokais“. Jei kalbėtume apie gyvenimą „susidėjus“, tai toks gyvenimas turi palyginti žemesnį statusą ir yra lydimas trumpalaikių išsiskyrimų, šeimyniniai vaidmenys nepakankamai apibrėžti ir neformalūs, tokios „šeimos“ ribos neaiškios ir neapibrėžtos, pora viešai neigia santuokos svarbą.
Ne paslaptis, kad daugėja ir vienišų žmonių, kurie net sąmoningai pasirenka tokį gyvenimo būdą. Dažniausiai – dėl negatyvios patirties, atsineštos iš tėvų šeimos, dėl moters ir vyro vaidmenų pasikeitimo (tarkim, kai moteris pirmenybę teikia savirealizacijai profesinėje srityje, karjerai ir tai vis labiau atitolina nuo „šeimyninio lizdelio“ kūrimo), dėl įsigalinčio požiūrio, jog gyventi vienam – paprasčiau, kad ir ekonominiu atžvilgiu.
Žemas materialinis lygis, nepakankamas valdžios institucijų palaikymas, neapibrėžtumas ir ateities nestabilumas – visa tai bandymai racionaliai atsiriboti nuo būtinybės prisiimti atsakomybę už šeimą.
Bet vis dėlto šeima – pati įtakingiausia struktūra, padedanti formuotis individui. Todėl jei neturėsime sąmoningo požiūrio į šeimą, santuoką kaip į vieną prioritetinių žmogiškųjų vertybių, kyla daug klausimų, kaip seksis gyventi jaunajai kartai.
Santuokinis gyvenimas – tai vyro ir žmonos tarpusavio santykiai, reguliuojami moralinių principų ir palaikomi su moraliniais principais susijusių vertybių. Šeima – daug sudėtingesnė santykių sistema nei santuoka, nes ji sujungia, įtraukia ne tik vyrą ir žmoną, bet ir vaikus, gimines, artimuosius. Ir jauniems žmonėms suprasti socialinius šeimos ir santuokos vaidmenis šiuolaikinėje visuomenėje yra pilietinio sąmoningumo dalis.
Santuoka – istoriškai kintanti santykių tarp vyro ir žmonos forma. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, šiais laikais pastebimas reguliuojamojo poveikio susilpnėjimas anksčiau visuomenėje nustatytoms ir įtvirtintoms elgesio šeimoje normoms bei standartams. Tai susiję su tuo, kad šiuolaikinėmis sąlygomis išnyko kai kurios svarbios funkcijos, atlikusios pagrindinius vaidmenis tradicinėje šeimoje. Smarkiai pasikeitė ir tipiniai vyro bei moters vaidmenys pačioje šeimoje. Santuoka ir šeima vis dažniau tampa pagrindine priemone tenkinti poreikius intymiai ir neformaliai bendraujant.
O jei žvelgtume iš asmenybės formavimosi perspektyvos, esminiu psichologinio žmogaus pasirengimo santuokai momentu tampa ne tik jo pasirengimas tenkinti kito žmogaus poreikius, artumą, bet ir sąmoningai suvokti savo paties veiksmus, sąmoningai pripažinti pasirinkimą. Todėl turime kelti klausimą, kiek mes šiandien auklėjame būsimuosius šeimynykščius, kaip ruošiame juos santuokai ir gyvenimui šeimoje? Ir kai jaunimas nuolat veikiamas negatyvių procesų, informacijos, jog santuokinis gyvenimas nebebūtinas, kad vis daugiau porų išsiskiria, alternatyvių gyvenimo kartu formų įvairovės, šeimos prestižo nuvertėjimo, kaip ir poreikio turėti vaikų, tai jaunimo ugdymas turėtų tapti dar svarbesnis, nes jie – būsimoji mūsų visuomenė.
Pagal užsienio spaudą parengė JLK
