Paprastai psichologinės pagalbos kreipiasi ne itin laimingi žmonės ir dėl įvairių priežasčių. Vieni kenčia nuo pykčių šeimoje, kiti – nuo nesutarimų darbe, treti – nuo artimųjų abejingumo ir pan. Tačiau yra žmonių, ypač jaunų, kurie jaučiasi nelaimingi, nors regimos išorinės priežasties lyg ir nėra. Jie supranta, kad iš pirmo žvilgsnio viskas jų gyvenime klojasi, tačiau jų neapleidžia vidinis nepasitenkinimas. Po trumpo įžanginio pokalbio, dažnai lyg gėdydamiesi ir jausdami kaltę, prisipažįsta: „Man atrodo, kad aš pats(-i) nežinau, ko noriu…“
Prekyba „sėkme“
Nemažai žmonių išaugo iš reklamos magijos, ir raginimas, jog kažkoks šokoladukas padės pajusti laimės skonį, jau nesuvilioja. Mąstantis žmogus šiandien paliudys, kad daikto, net ir labai norimo, įsigijimas geriausiu atveju suteikia tik trumpalaikį džiaugsmą. Kiekvienas namuose rastume knygų ar kitokių daikčiukų, į kuriuos pažiūrėję savęs paklaustume: „Ir ką aš galvojau tai pirkdamas?“ Aišku, čia nekalbama apie tokių šiandien gyvybiškai būtinų dalykų, kaip būsto, transporto priemonės, telefono ar kompiuterio, įsigijimą, – jų neturėjimas vienaip ar kitaip apsunkintų kasdienį gyvenimą. Ir vis dėlto daiktai, kaip rodo patirtis, nėra mūsų patiriamos laimės šaltinis, neužpildo vidinės tuštumos, kurią išgyvena vis didesnė visuomenės dalis.
Tačiau atsiranda kitas dalykas, žadantis mums laimę. Tai sėkmė. Ar patirti sėkmę reiškia būti laimingam? Tai klausimas, į kurį ieško atsakymo ne tik kiekvienas žmogus, bet ir psichologijos mokslas. Dar visai neseniai laimė buvo siejama su sėkme. Manyta, kad žmogus, kuriam sekasi tam tikroje srityje, savaime yra laimingas. Todėl atsirado įvairiausių paskaitų, seminarų, mokymų pasiūla, juose siekiama išmokyti, kaip tapti „sėkmingiems“. Šitokio posūkio visuomenės gyvenime vaisių nereikėjo ilgai laukti. Atsirado „sėkmingų“ organizacijų, kuriose dirbo vien „sėkmingi“ darbuotojai, įsikūrė privačios aukštosios mokyklos, kurios žadėjo iš silpniausių „trejetukininkų“ ir šiaip jau mažaraščių turtingų tėvelių vaikų už didelius pinigus parengti ne tik diplomuotus, bet ir „sėkmingus“ vadybininkus, ekonomistus ir pan. Kitaip sakant, sėkmė tapo labai patrauklia preke ir ne mažiau pelningu verslu. Tad ir mūsų gyvenime nuaidi žinia (beje, Vakarų pasaulyje jau gerokai pasenusi ir išsisėmusi): „Būk sėkmingu žmogumi!“
Taip visuomenėje atsirado naujas žmogaus tipas – sėkmingasis. Jis tapo svarbiausiu TV gyvenimo būdo laidų herojumi, įvairiausių renginių dalyviu ir pagrindiniu šalies gyvenimo kronikos veikėju, jo nuotraukos puošia blizgių žurnalų viršelius, jis save vadina „elito atstovu“…
Mūsų laikų herojus iš arčiau
Sėkmingasis – tai žmogus, kuris įveikia visas gyvenimo „aukštumas“, pasiekia visko, ko nori, ir yra tikras priekaištas tiems, kurie gyvenime nėra tiek pasiekę. Per gyvenimą eina lengvai, nerūpestingai ir nuolat šypsodamasis. Tie, kurie ėmėsi prekybos „sėkme“ verslo, savo laikysena tarytum sako: „Kiekvienas gali tapti sėkmingas, ateikite ir mes jus to išmokysime! Aišku, tai daug kainuos, bet ar gali būti geresnė investicija nei į savo laimę?“ Žiūrint į šiuos žmones apima keistas jausmas – lyg susidurtum su tuo, ką anksčiau jau matei. Paskui prisimeni, kad taip elgėsi tie, kurie traukė žmones pirmaisiais nepriklausomybės metais į įvairias sektas, kiek vėliau – ir „tinkliniai prekeiviai“, siūlydami „stebuklingus“ maisto papildus, buitinės chemijos ar kosmetikos priemones.
Vienas iš pagrindinių sėkmingojo priesakų – spindėti sėkme visur ir visada. Net kai nepasiseka, kai susiduri su tais, kurie nesugeba įvertinti tavo pasiekimų „aukštumų“, net kai vėl perskaitai žiniasklaidos tinklalapiuose neigiamus komentarus, turi puikiai atrodyti ir šypsotis, spindėti sėkme. Ir tai neatsitiktinai, nes sėkmingasis… pats yra prekė. Juk tiek, kiek jis populiarus ir „madingas“ visuomenėje, tokia yra jo „vertė“, kitaip sakant, tiek uždirbs; todėl jis visada pasiruošęs būti toks, kokio reikalauja situacija, kiti žmonės.
Kitas sėkmingojo priesakas – „Aš esu tas, kurio jums reikia.“ Tokio žmogaus pastangos eikvojamos tam, kad įsiteiktų nuolat besikeičiantiems aplinkiniams. Todėl sėkmingasis yra labai lankstus ir greitai prisitaikantis, neturi savo vertybių ir tampa bestuburis, nes visa matuoja paprasčiausia nauda. Pažintys su kitais jį domina tiek, kiek jie gali būti naudingi jo verslui arba populiarumui, draugauja tik su naudingais žmonėmis, net myli tik tuos, kurie jam naudingi, ir tol, kol naudingi. Todėl nesistebėkime sėkmingųjų tarpasmeninių santykių viražais (beje, juos nuolat seka ir aprašo spauda). Skaitydami apie tokių žmonių iširusius santykius, žinokime, kad išsisėmė ne jausmai, kurių ir nebuvo, bet kažkuriam baigėsi nauda, dažniausiai – materialinė, gaunama iš šių santykių. Draugystė ir meilė yra tik naudingas abipusis sandoris, todėl nė neverta kalbėti apie meilę artimui, pasiaukojimą, ištikimybę, rūpinimąsi silpnesniu, pagarbą kitam. Šiuolaikiniam sėkmingajam gyvenimas yra azartiškas žaidimas, paremtas asmenine nauda ir seilę varvinančių žiūrovų aplodismentais.
Ko dar jam trūksta?
Kreipdamiesi psichologinės pagalbos, tokie žmonės nuoširdžiai prisipažįsta, kad vadinamoji sėkmė jiems neteikia džiaugsmo, kad išoriškai blizgančiame gyvenime (populiarios studijos, išspręstos materialinės ir karjeros problemos, gausūs draugai, madingos laisvalaikio formos, kelionės) patiria vidinę tuštumą bei nusivylimą. Sėkmė, kurios taip uoliai siekė, nesuteikia jiems nei džiaugsmo, nei laimės. Maža to, pavargo save įtikinėti, kad gyvenimas jiems suteikė viską, apie ką aplinkiniai tik svajoja, taigi jau vien todėl turėtų būti laimingi. Kartais bando ieškoti artimųjų supratimo, bet paprastai išgirsta tik nuostabą ir pasmerkimą: „Ko tau dar trūksta?“
Teoriškai jie supranta, kad turi būti laimingi, o praktiškai gyvenimas tampa vis svetimesnis ir tuštesnis. Tokia būsena rodo pirmuosius depresijos požymius. Nesulaukęs aplinkinių supratimo, toks žmogus palaipsniui užsisklendžia vienatvėje, kartais vidinį skausmą bando įveikti alkoholiu, medikamentais, bėgimu nuo savęs į virtualią erdvę. Neretai tokio „sėkmingo“ gyvenimo baigtis būna tragiška. Todėl šiuolaikinėje psichologijoje yra brėžiama aiški takoskyra tarp žmogaus sėkmės ir laimingo gyvenimo. Tyrimų rezultatai rodo, kad sėkmės gyvenimo laimei nepakanka, o laimingas gyvenimas gali apsieiti ir be vadinamojo sėkmingo ir žibančio išorinio gyvenimo. Kodėl?
Laimingo gyvenimo dėmenys
Laikas, kai psichologijoje vyravo nuostata, kad svarbiausia yra įveikti vidines asmenybės problemas, pvz., nerimą, baimes, nepasitikėjimą savimi, įvairius kompleksus ir t. t., kurie trukdo žmogui jaustis laimingam, jau praeityje. Per pastarąjį šimtmetį žmonijos patirtis parodė, kad to nepakanka. Negana to – net sėkmė neužtikrina laimingo gyvenimo. Naujausių tyrimų duomenimis, laimingas šiuolaikinio žmogaus gyvenimas turi tris pagrindinius dėmenis.
Pirmiausia, laimingi yra tie, kurie sugeba džiaugtis savo praeitimi. Jie gerbia save todėl, kad, nepaisant sunkumų, jiems gyvenimas teikia pasitenkinimą. Yra laimingi, nes išsaugojo žmogiškąjį orumą, neišdavė savo vertybių ir neapgaudinėjo savęs. Laimingi žmonės neplaka savęs dėl nerealizuotų planų, nekaltina dėl įvykusių nesėkmių, o į savo praeitį žiūri su pagarba ir dėkingumu.
Antra, laimingi žmonės sugeba džiaugtis savo ateitimi, nes jiems būdingas optimizmas, viltingas pasitikėjimas Dievu ir savimi. Ateitis jų nebaugina ir neliūdina, nes jie žino, kad iškilusius sunkumus turės jėgų įveikti patys, Dievo padedami.
Trečia, laimingi žmonės džiaugiasi dabartimi. Jie sugeba gėrėtis supančiu pasauliu, naudodamiesi visais penkiais pojūčiais. Tai žmonės, kurie pastebi nepaprastumą kasdienybėje ir kaip dovaną suvokia susitikimus su kitais. Jų veikla – profesinė ir buitinė, susijusi su pomėgiais ir dvasiniu gyvenimu – teikia jiems džiaugsmą. Tokiems žmonėms vaikų auklėjimas ar savanoriška veikla pagelbstint silpnesniems gali būti daug didesnis džiaugsmo šaltinis, nei tiems, kuriems darbas atneša didelį pelną. Todėl labai svarbu užsiimti ne vien ta veikla, kurią numato pareigos ar būtinybė, bet ir ta, kuri teikia vidinį pasitenkinimą ir tikrą džiaugsmą.
Laimingi žmonės yra ir tie, kurie atrado aukščiausią gyvenimo prasmę (tą, kuri susijusi su tarnyste kitiems) ir ją mato veikloje, kuriai pasišventė. Aišku, kartais tas užsiėmimas atneša sėkmę, bet tai jau antraeilis dalykas. Didžių išradėjų, finansinių magnatų, menininkų ar šventųjų biografijose matome, kad jie užsiėmė ta ar kita veikla todėl, kad ji buvo įdomi, teikė vidinį džiaugsmą, o vėliau atrado ir tos veiklos prasmę.
Tad kai jaunas žmogus, kreipdamasis psichologinės pagalbos, sako: „Aš nežinau, ko noriu…“, nuraminu jį sakydama: „Užtat aš žinau, ko jūs norite, tiksliau – ko mes visi norime!“ O norime laimės. Tad turime būti gailestingi savo praeičiai, viltingi dėl ateities ir džiaugsmingi dabartyje, t. y. atrasti tuos užsiėmimus gyvenime, kurie teikia tikrą džiaugsmą ir kuriuose mes įžvelgiame aukščiausią prasmę.
