„Anksčiau darbdaviai nebijodavo sakyti – su tokiais nedirbame. Dabar sako: mes visiems atviri, bet štai mūsų reikalavimų sąrašas“, – galimybes įsidarbinti žmonėms su negalia nušviečia socialinės įdarbinimo agentūros SOPA vadovė Jurgita Kuprytė. Nors išmaniosios technologijos siūlo sprendimus – ekranų skaitymo programas turintiems regos negalią, vertimo į gestų kalbą aplikacijas negirdintiems, nuotolinio darbo galimybes judėjimo sutrikimus turintiems žmonėms – darbdaviai į pokyčius investuoti vengia.
Keičiasi žaidimo taisyklės
Automatizacija atėmė darbus, kuriuos tradiciškai dirbo negalią turintys asmenys, o naujoms galimybėms jie neparengti – taip situaciją mato socialinės įdarbinimo agentūros SOPA vadovė Jurgita Kuprytė.
„Vis mažiau lieka tokių darbų, kuriuos tradiciškai galėdavo atlikti tam tikrą negalią turintys žmonės – rutininių, standartizuotų. Jie dabar perimami robotizacijos, automatizacijos sprendimų“, – pasakoja socialinės įdarbinimo agentūros SOPA vadovė Jurgita Kuprytė.
Likę be darbo negalią turintys asmenys susiduria su dar rimtesne problema. „Jeigu žmogus nedirba dabartinėje rinkoje, kuri keičiasi itin greitai, jo gebėjimai ir kompetencijos pasensta. Tada sunkiau grįžti ir pasivyti tą traukinį. Sumažėja pasitikėjimas, užtikrintumas. Tiems žmonėms tampa daug sunkiau pristatyti save konkurencingai“, – aiškina SOPA vadovė.
Kita problema – valstybės pagalbos vakuumas. „Tarpininkavimo paslaugų, kurios padėtų žmogui patekti į darbo rinką, tiesiog nėra. Ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose“, – konstatuoja J.Kuprytė.
Šią spragą mėgina užkamšyti SOPA, bet tai, anot pašnekovės, – kova su vėjo malūnais. „Mes esame nedidelė organizacija, priklausanti nuo projektinio finansavimo, kurį patys susirandame. Mūsų pajėgumai – lašas jūroje“, – pripažįsta ji.
Trečiąja kliūtimi J.Kuprytė įvardija darbdavių baimes ir nenorą keistis. Mat įdarbinti žmogų su negalia reiškia ne tik pritaikyti fizinę aplinką – dažnai tenka perorganizuoti visos komandos darbą, perskirstyti užduotis. „Tai paliečia ne tik vadovą, bet ir kolegas, kuriems kažkas keičiasi. Šitie procesai yra iššūkis. Kartais įmonėms paprasčiau atmesti kandidatą, nei investuoti į pokyčius“, – tikina J.Kuprytė.
Net technologiškai lengviau sprendžiamos problemos darbdaviams pasirodo pernelyg sudėtingos. Pavyzdžiui, darbdaviai bijo priimti neregius, nors ekranų skaitymo programos seniai leidžia jiems dirbti su kompiuteriais. „Sunku įtikinti net išbandyti, ar jų sistemos galėtų būti pritaikytos“, – apgailestauja SOPA vadovė.
Ji atkreipia dėmesį, kad žmonių su negalia diskriminacija niekur nedingo, tik įgavo kitą formą: „Anksčiau darbdaviai nebijodavo sakyti – su tokiais nedirbame. Dabar sako: mes visiems atviri, bet štai mūsų reikalavimų sąrašas.“
Veikia ne visur
Kaip gerą darbdavio pavyzdį J.Kuprytė įvardina prekybos tinklą „Rimi“ – čia, pašnekovės teigimu, noriai ieškomi sprendimai įdarbinti žmones su negalia.
Tą paliudija ir „Rimi“ viešųjų ryšių ir korporatyvinės atsakomybės vadovė Luka Lesauskaitė-Remeikė. Pasak jos, didesnes galimybes atveria išmaniosios technologijos.
„Mūsų organizacijoje turime ne vieną pavyzdį, kai technologiniai sprendimai padėjo žmonėms greičiau įsitraukti į darbą ar tapti labiau savarankiškais. Pavyzdžiui, regos negalią turintiems darbuotojams padeda įgarsintos svetainės ir dokumentai, speciali kompiuterinė įranga bei ekranų skaitymo programos. Klausos negalią turintys kolegos naudojasi belaidėmis ausinėmis, vertimo į tekstą ar gestų kalbos programėlėmis. Taip pat pritaikytos darbo vietos, skeneriai, kalbos atpažinimo technologijos leidžia efektyviau atlikti kasdienes užduotis“, – pasakoja „Rimi“ atstovė.
„Žinoma, yra sričių, kur technologijos dar negali visiškai kompensuoti žmogiško ryšio ar pagalbos poreikio, – pastebi L.Lesauskaitė-Remeikė, – pavyzdžiui, dirbant su žmonėmis, turinčiais intelektinę ar psichinę negalią. Tokiais atvejais svarbesnis tampa aplinkos pritaikymas, kantrybė ir palaikanti komanda. Išmaniosios technologijos gali būti galingas įrankis įtraukimui, tačiau svarbiausia yra jas derinti su supratinga darbo kultūra ir atviru požiūriu į įvairovę.“
Proveržį atnešė karantinas
Nors gerų pavyzdžių šalyje daugėja, Asmenų su negalia teisių apsaugos agentūros (ANTA) direktorės pavaduotoja Jelena Ivančenko sako, kad įsidarbinti negalią turintiems asmenims šalyje vis dar sunku. „Situacija Lietuvoje nėra pati geriausia. Girdime iš žmonių, kad darbdaviai ne visada nori priimti žmogų su negalia, nebent jis turi visą „krepšelį“ – subsidijas ir papildomą pagalbą darbdaviui“, – pastebi J.Ivančenko.
Anot pašnekovės, išmaniosios technologijos situaciją pastebimai keičia tik žmonėms su regos sutrikimais. „Darbo vietose naudojamos ekranų skaitymo programos, įgarsintos svetainės ir dokumentai atveria jiems tas pačias galimybes kaip ir visiems“, – sako J.Ivančenko.
Ji pastebi, kad Techninės pagalbos centras kompensuoja vis daugiau išmaniųjų įrenginių – ir sensorinius įrenginius, ir programas, kurios paverčia tekstą į garsą. Deja, sistema į naujienas reaguoja vėžlio greičiu. „Tos naujos technologijos taip greitai atsiranda, kad mes nespėjame vytis. O kol ateina iki institucijų, kurios finansuoja ir leidžia jas gauti… Tai vyksta tikrai ne taip sparčiai, kaip norėtųsi“, – apgailestauja ANTA direktorės pavaduotoja.
„Sunku pasakyti, kiek plačiai naujos technologijos pasiekia regionus. Čia prieinamumas yra kur kas mažesnis negu didmiesčiuose. Tas atotrūkis jaučiasi“, – dar vieną problemą įvardija J.Ivančenko.
Ji atkreipia dėmesį, kad netikėtai teigiamą poveikį žmonių su negalia įtraukčiai į darbo rinką turėjo pandemija. Privertusi visus dirbti iš namų, pandemija labiausiai padėjo regionuose gyvenantiems žmonėms su negalia, ypač tiems, kuriems sunku judėti.
„Galimybė dirbti nuotoliu pasitarnavo žmonėms, kurie turi judėjimo sutrikimus – staiga nebereikėjo fiziškai kur nors būti, tiesiog buvo svarbu atlikti darbą. Tokia galimybė atėjo su pandemija ir išsilaikė. Jau nebeįsivaizduojame susitikimų be „Teams“ ar „Zoom“ platformų“, – sako ANTA direktorės pavaduotoja Jelena Ivančenko.
Vis dėlto technologijos negali išspręsti visų problemų, pastebi pašnekovė. Labiausiai izoliuoti lieka žmonės su psichosocialine negalia. „Jie yra labiausiai izoliuoti ir neturi galimybių dirbti. Čia technologiniai sprendimai kol kas nedaug kuo gali padėti – reikia keisti visuomenės požiūrį, darbdavių supratimą“, – tikina ANTA atstovė ir primena apie agentūros vykdomą kampaniją „Keisk plokštelę“, raginančią visuomenę keisti požiūrį į asmenis su negalia. Prie iniciatyvos prisijungė stambios kompanijos – Lietuvos geležinkeliai, „Hilton“ viešbučių tinklas, „Telia“.
„Matome teigiamus pokyčius. Bet reikia ne tik sakyti „keisk požiūrį“ – reikia parodyti, kaip tai daryti, kokie yra įrankiai, rodyti geruosius pavyzdžius“, – pabrėžia J.Ivančenko.
Keisti požiūrį, anot ANTA atstovės, privalo ir patys žmonės su negalia: „Kai į save žiūrėsime kaip į visaverčius visuomenės narius, o darbdaviai mumyse matys potencialius pretendentus, ne tik galinčius atlikti funkcijas, bet ir uždirbti pelną, tada ir bus tas lygiavertiškumas. Svarbiausia yra požiūris.“
Tarp kitko
Anot Užimtumo tarnybos atstovės Mildos Jankauskienės, šių metų pradžioje buvo registruota 11,7 tūkst. bedarbių su negalia – 200 mažiau nei prieš metus. Pernai tarnybai tarpininkaujant įsidarbino 6 tūkstančiai asmenų su negalia – 8,6 proc. daugiau nei užpernai. Dar 1,5 tūkst. asmenų su negalia pradėjo veiklą pagal verslo liudijimus, palyginti su 2023 metas, tokių asmenų buvo 4,1 proc. daugiau.
Daugiausiai registruojama 45-55 proc. darbingumo lygio arba lengvo neįgalumo lygio asmenų, todėl tokių asmenų ir įsidarbina daugiausia.
Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
