Nobel biocare

Iš vienos gydytojos pasakojimų

Tęsiame  tekstų ciklą, kurio autorė ilgametė „Artumos“ žurnalo redaktorė, knygos „Gyvenimas kaip senas vynas“ autorė, talentinga ir originali publicistė Vanda Ibianska. Tai pasakojimai iš paliatyvios medicinos srities. Sukrečiantys, gilūs, provokuojantys ir kartu dovanojantys viltį bei nelygstamo kiekvieno žmogaus orumo suvokimą.

Yra tokia gydymo sritis, kuri vadinasi paliatyvioji medicina. Paliatyvininkai neuždirba tiek, kiek odontologai, chirurgai ar ginekologai. Jų algos nedidelės, net gėdingai menkos, nors dirba patį sunkiausią darbą – išlydi žmogų į Amžinybę. Pasirūpina, kad gyvenimo likutį jis praleistų be skausmų, fizinio ir dvasinio diskomforto. Lietuvoje šias įstaigas vadina slaugos ligoninėmis, kitur – hospisais.

Rašysiu apie vieną iš jų, geriausią Kaune, tikriausiai ir visoje šalyje. Ji įsikūrė sename, tam nepritaikytame pastate. Nepaisant to, dabar tviska švara, ligoniai guli brangiose jiems pritaikytose vokiškose lovose, net specialios kėdės sunkiems pacientams maudyti duše kainuoja ne po vieną ir ne po du tūkstančius. Tai katalikiška ligoninė, bet į ją priimami bet kurio tikėjimo žmonės. Ateistai – irgi.

Didžiausias šios kadaise labai skurdžios ligoninės turtas yra personalas. Pasiaukojantis, mylintis ir išmanantis. Mano akimis žiūrint, ten dirba šventi žmonės, todėl Dievas jų darbą laimina.

Paprašiau ligoninės direktorės gydytojos Ritos Kabašinskienės, viską žinančios apie kiekvieną pacientą, kad papasakotų apie ligonius, kuriuos aš, šiokia tokia savanorė, pažįstu vos kelis.

Pasakojimas II. Jūratė

Giedame: „Mes klystantys žmonės, maldaujam malonės…“ Taip esame klystantys visi ir puikiai žinome, kad smerkti kitų negalima. Bet smerkiame. Nepatraukli nelaimės ištiktos Jūratės aplinka, ją supantys žmonės. Bet ji Dievui brangi, mylima, todėl ir šie medikai prižiūri ją kaip artimiausią žmogų. Tragedija, ištikusi Jūratę, baisi. Ji gyvena savo gyvenimą, apie kurį nedaug ką sužinosi, bet ligoninės personalas ją myli ir slaugo taip, tarsi galėtų bendrauti ir žinotų visus jos norus. Štai ką pajėgia padaryti atjauta, meilė ir sekimas Kristumi visomis išgalėmis.

Jūratei – 27 metai. Važiuojant automobiliu įvyko avarija, Žuvo jos anyta. Maža dukrelė ir vyras liko sveiki, o Jūratė pateko į komą. Visi jos artimieji, išskyrus vieną užsienyje gyvenančią seserį, – asocialūs žmonės. Motina ir dvynė sesuo – alkoholikės, vyras jau spėjo patekti į kalėjimą. Mažylė atsidūrė pas marginalę vyro seserį, paėmusią vaiką dėl pašalpos ir kitų negražių dalykų ir laikiusią tol, kol iš kalėjimo grįžęs tėvas per teismą ją atsiėmė. Jūratę jis paliko,vedė kitą moterį. Retsykiais jie atveža pas Jūratę jos dukrelę. Vaikas pradžioje mamos bijojo, bet dabar nustojo. Glosto mamą, padeklamuoja eilėraštukų. Kai atvažiavo iš užsienio normalų gyvenimą gyvenanti sesuo, sužinojome, kad Jūratė pati nekrikštyta, bet savo dukrelę pakrikštijo. Tuo metu ligoninėn kaip tik buvo atvažiavęs kunigas kapucinas iš mūsų parapijos. Paprašiau: „Valdemarai, pakrikštyk.“ Jis pradžioje dvejojo, nes ligonė komos būsenos, bet paskui sutiko. Sesers paklausė, kokio vardo norėtų Toji pasirinko „Marija“. Kai kunigas krikštijo, įvyko mažas stebuklas: Jūratė pirmą kartą atmerkė akis. Per skruostą jai nuriedėjo ašara…

Jūratė reaguoja į įeinančius į palatą, kalbančius, kai dukrelė deklamuoja eilėraštuką, jos skruostais nubėga ašarėlės. Ji neturi tokių artimųjų kaip Aivaras. Viskas, ką ji gauna, yra personalo rūpestis. Jūratė taip pat klausosi muzikos, atpažįsta slaugytojas. Jai užaugo plaukai, ir dabar sesutės juos supina į gražią storą kasą. Mes visi laukiame stebuklo: gal Jūratė išeis iš komos? Neturinti artimųjų, išskyrus mažą dukrytę, nelabai kam rūpinti ir žmonėms nereikalinga Jūratėlė…

Noriu pabrėžti, kad visi ištikti komos ligoniai gyvena savo gyvenimą. Niekas nežino, ką jie girdi, jaučia, supranta. Todėl prie jų negalima kalbėti to, kas juos galėtų neigiamai paveikti, dalytis blogomis žiniomis.

Kai užėjau į Jūratės palatą, pamačiau švarią, tvarkingą aplinką.

Prieš tai duše išmaudyta Jūratė kietai miegojo tvarkingoje palatoje. Ant pagalvės puikavosi nuostabi kasa. Prie jos niekas nesėdėjo, tik kas keliolika minučių įbėgdavo sesutės. Tai apkamšyti, tai pažiūrėti, ar viskas gerai.

Tikiuosi, kad dukrytei, kai šioji paaugs, mama bus labai reikalinga. Ir dar tikiuosi, jog be mamos auganti nepalankioje aplinkoje mergytė nepasiduos jos įtakai. Už tai reikia daug melstis.

TAIP PAT SKAITYKITE