Rawpowders

Inesa Vaitkūnaitė. Motinystė – kontempliatyvus gyvenimas

Kažkada „Bernardinai.lt” skaitydama pokalbį su Agniete Ivaškevičiūte (OSB) apie monastinį gyvenimą, pagalvojau, kad mano beveik dešimt metų praleistų nešiojant, gimdant ir auginant penketą vaikų yra gilus ir kontempliatyvus ėjimas jo link: nereikia nei vienuolyno mūrų, nei dykumos platybių. Pakabinta trečiame blokinio namo inkile,  turėdama nedaug galimybių išjudėti dėl vaikų ligų arba dėl savo fizinio silpnumo nėštumų metu, jaučiuosi kaip tie stulpininkai, gyvenę ant kolonų. Dėl kūdikių maitinimo, budėjimo prie sergančių vaikų naktimis, esu kaip nemiegantys vienuoliai ašemetai, atsilošę savo kėdėse ir besilaikantys vienintelės minties – budėti.  Kasdienis pirštų bėgiojimas rožinio karoliukais sergant vaikams, penki „Sveika Marija“ matuojant temperatūrą, „Tavo apgynimo šaukiuosi“, kai kažkuriam nesiseka darželyje, kitam – per anglų kalbos pamoką ar būrelyje patiriant patyčias – taip išgyvenu nuolatinę kontempliaciją.

Po pirmo ir antro vaiko norėjosi bėgti nuo tokio priverstinio pasirinkimo, juk vienuoliai, atsiskyrėliai sąmoningai pasirinkdavo tokį gyvenimo kelią ir būdą. Aš irgi pasirinkau būti mama, auginti vaikus, nors prieš tai net neįsivaizdavau, jog tai gali būti nelengva. Labai įdomu, jog iki motinystės patirties, moterims vaikų auginimas atrodo gan idiliškai, o paskui – uždaras gyvenimo būdas, susiaurėję socialiniai ryšiai, kūrybinės savirealizacijos praradimas. Namų monotonija emancipuotą šiandienos moterį visiškai išmuša iš vėžių ir norisi bėgti bet kur, tik nepasilikti tame „monastiniame“ gyvenime. Bet aš pasiautėjusi savyje ir aplink save vis dėlto pasilikau motinystėje – per daug myliu vaikus, labiau nei save, ir su trečiu vaiku man pavyko pranokti savo senąją emancipuotą, angažuotą moterį, pavyko įeiti į motinystės kontempliaciją ir rutiną, nurimti ten su minimaliais išoriniais santykiais, su minimaliais užmojais įsitvirtinti ir veikti visuomenėje bei prisiimti tylos ir maldos ritmą, susidėlioti dienos šventąją regulą ir ją kasdien išgyventi. Tikrai motinystė gali tapti giliai kontempliatyviu gyvenimu ir pašaukimu, kai norisi, kad jis nesibaigtų, kai norisi gimdyti ir gimdyti ir kiekvieną nėštumą išgyventi kaip nepaprastą palaiminimą, ir kiekvieną vaiką mylėti taip labai ir nepakartojamai, kad net nebegali suprasti, kaip žmogiškai tai įmanoma. Tikrai motinystė gali būti laimė, ir matydama dar gausesnes šeimas su šešiais, devyniais vaikais išgyvenu malonų pavydo jausmą: gaila, kad aš jau tiek nebegaliu turėti.

Bernardinai.lt

TAIP PAT SKAITYKITE