Paskutinį balandžio sekmadienį švenčiama Tarptautinė gyvybės diena. Jos proga Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre buvo surengta konferencija, dar kartą raginanti visus, neabejingus žmogaus gyvybės ir orumo problematikai, aktyviau dalyvauti akcijoje „Vienas iš mūsų“ – prie jos prisdedant tiek savo parašu, tiek skleidžiant informaciją ir skatinant pasirašyti kitus.
„Vienas iš mūsų“ – šiuo metu Europoje vykdoma akcija, kuria siekiama apsaugoti žmogaus embrionus nuo netinkamo panaudojimo ar naikinimo. Vėl iškeliamas klausimas apie embriono žmogiškąjį orumą bei pagarbą jam. Iniciatyva siekia, kad Europos Parlamentas inicijuotų pataisą, užtikrinančią, jog nebūtų finansuojami žmogaus embrionų kamieninių ląstelių tyrimų projektai. Tai – atkirtis daugiau nei prieš metus Europos Komisijos pateiktai mokslinių tyrimų ir inovacijų programai „Horizontas 2020”, leisiančiai finansuoti minėtus tyrimus. Pataisą iniciavo keletas Europos Parlamento narių, tarp jų ir Lietuvos atstovas Algirdas Saudargas.
Nuo 2012 m. balandžio 1 d. Europos Sąjungoje galioja Europos piliečių iniciatyvos reglamentas, kuris suteikia teisę ES piliečiams patiems siūlyti teisės aktą. Tam reikalinga surinkti vieną milijoną parašų iš ne mažiau kaip septynių valstybių ES narių. Kiekvienai atskirai šaliai reikalaujamas minimalus surinktų parašų skaičius yra skirtingas, priklausomai nuo ją atstovaujančių europarlamentarų skaičiaus.
Lietuvoje pasirašyti galima internete arba ant popieriaus lapų, platinamų Lietuvos šeimos centrų. Iniciatyvą parėmė ir Lietuvos vyskupai.
Devyni tūkstančiai parašų – ne riba
Balandžio 25 d. Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centre vykusiame renginyje vienas iš iniciatyvos atstovų Laurynas Kasčiūnas pateikė duomenis, kiek parašų jau surinkta įvairiose Europos Sąjungos šalyse. Šiuo metu pirmauja trys šalys – Lenkija (jau 50 procentų viršijusi minimalų reikalaujamų parašų skaičių), Italija ( minimumą viršijo 30 proc.) ir Vengrija (vien internetu surinktų parašų minimalus skaičius viršytas 20 proc.).
Nors daugiausia parašų yra surinkta katalikiškose šalyse, tačiau Airijoje jie sudaro vos apie 3 proc. šaliai privalomo minimalaus skaičiaus; Prancūzijoje yra surinkta apie 35 proc.
L.Kasčiūnas pasidžiaugė, kad Lietuva įeina į pirmąjį daugiausia parašų surinkusių šalių dešimtuką. Lietuvai minimalus reikalingų parašų skaičius – 9000. Šiandien jau surinkta 6000 „popierinių“. Atrodytų, jog iki lapkričio 1-osios, akcijos „Vienas iš mūsų“ pabaigos, surinkti dar 3000 parašų nebus labai sunku, tačiau L. Kasčiūnas įspėjo, kad jei visos Europos Sąjungos šalys surinktų po minimalų skaičių parašų, jie tesudarytų pusę milijono, o jų reikėtų bent dukart daugiau. (Šiandien visose EU šalyse kol kas surinkta dar tik apie ketvirtį milijono parašų). Tad norėdami reikšmingai prisidėti prie šios akcijos, Lietuvoje iš viso turėtų pasirašyti 15-18 tūkstančių jos piliečių.
Precedentas – Greenpeace versus Oliver Brüstle
„Net jeigu iniciatyva nesugebėtų uždrausti tyrimų finansavimo, vis tiek ji būtų rimtas signalas Europai, kad tarp jos piliečių vyrauja nemenkas vertybinis sutarimas, jog embrionas yra žmogus“, – įsitikinęs teisininkas bei VDU dėstytojas Vygantas Malinauskas.
Šiuo metu ES įstatymuose nėra apibrėžtas žmogaus embriono statusas – nėra nei draudžiama, nei leidžiamą juos naikinti. Tad nėra aišku, ar leistini tyrimai su embrionais bei žmogaus lytinėmis ląstelėmis. Piliečių iniciatyva „Vienas iš mūsų“ siekia įnešti daugiau aiškumo šiuo klausimu ir tai daro jau ne tuščioje vietoje.
Kaip teigė V. Malinauskas, iniciatyva remiasi vienu iš Eurpos Teisingumo teismo sprendimų byloje Greenpeace versus Oliver Brüstle, kurioje buvo nagrinėjamas patentų klausimas. Vokietijos mokslininkas Oliveris Brüstle atrado būdą, kaip paimti iš embriono kamienines ląsteles ir nukreipti jas toliau daugintis bei augti savarankiškai. Tyrimo paskirtis kilni – mėginimas įveikti ligšiol sunkiai pagydomas ligas. Tačiau norint paimti kamienines ląsteles embrionai turėjo būti sunaikinami. Mokslininkas savo atrastą būdą užpatentavo. Tačiau Greenpeace organizacija apskundė Vokietijos sprendimą užpatentuoti šį metodą, remdamasi direktyva, kuri sako, jog žmogaus embriono panaudojimas komerciniais ar pramoniniais tikslais negali būti patentuojamas.
Kai byla pasiekė ETT, iškilo klausimas, ką laikyti embrionu, nes mokslininkas teigė, kad jo metodas – taikomas naudojant labai ankstyvos stadijos ląstelių darinį, vadinamą blastocista, kuri esą dar nelaikytina embrionu. Tačiau ETT atkreipė dėmesį, kad iš ES patentų direktyvos konteksto ir tikslo matyti, jog ES nori atmesti galimybę patentuoti bet kokį metodą, kuris neatsižvelgia į žmogaus orumą. „Jeigu iš kažkokių ląstelių, leidžiant joms toliau vystytis, gali išsivystyti žmogus, tai tos ląstelės ar jų darinys yra laikytinos žmogaus embrionu“, – aiškino ETT poziciją teisininkas V. Malinauskas. – Pavyzdžiui, kiaušialąstės ar spermotozoidas neturi šios savybės – palikus juos vienus, jokiomis sąlygomis iš jų neišsivystys žmogus. Tačiau vos tik ląstelės susilieja, naujasis darinys yra laikytinas žmogaus embrionu, net jeigu suliejimas įvyksta dirbtiniu būdu“.
Taigi ETT pareiškė, kad „žmogaus kiaušialąstė po apvaisinimo turi būti laikoma žmogaus embrionu, jeigu nuo tokio apvaisinimo prasideda žmogaus vystymosi procesas“. Pagal šį iššaiškinimą „blastocista yra žmogaus embrionas, nes jai leidus vystytis atsirastų žmogus, kokio ligšiol nebuvo ir kokio daugiau nebebus, – pabrėžė kalbėtojas. – Ir tai puikiai pagrindžia motyvą, kodėl nemoralu naikinti embrionus, kurių kiekvienas yra kitoks nei mes ir kartu lygus mums visiems savo orumu“.
Anot V. Malinausko, dabartinė situacija atskleidžia savotišką ES teisinių aktų prieštaringumą: „Jeigu pagal ETT išaiškinimą negali būti patentuojami išradimai, kurių pasekmė yra embrionų sunaikinimas, kodėl gali būti finansuojami moksliniai tyrimai, dėl kurių neišvengiamai žūtų embrionai?”
Ar embrioninės kamieninės ląstelės nepakeičiamos?
Kamieninių Ląstelių Banko Laboratorijos specialistė Milda Deveikytė papasakojo, kuo yra unikalios kamieninės ląstelės, kokiomis savybėmis jos pasižymi, ir pabrėžė, kad jos nebūtinai turi būti išgaunamos iš embrionų. „Kamieninės ląstelės – tai labai plati grupė. Jomis vadinamos visos nediferencijuotos, t.y. nespecializuotos atlikti kokią nors konkrečią funkciją, ląstelės, kurios geba save atgaminti, atsinaujinti, – kalbėjo specialistė. – Jos yra visų ląstelių pirmtakės, o esant tam tikroms sąlygoms geba virsti bet kurios kitos rūšies ląstele.“ Pasak M. Deveikytės, kamieninės ląstelės gali būti išgaunamos iš jau subrendusio organizmo, suaugusio žmogaus, apsieniant be embrionų žudymo. Taigi šiandien kamieninės ląstelės sėkmingai išgaunamos iš kaulų čiulpų bei periferinės kraujotakos ir taikomos tokių sunkių ligų, kaip kraujo vėžys bei paveldimos kraujotakos ligos, gydymui.
Svarbus kamieninių ląstelių šaltinis yra jau gimusio kūdikio virkštelė, t.y. jos kraujas, kurio saugojimas specialiuose bankuose vis sparčiau populiarėja. Virkštelės kamieninės ląstelės yra gyvybingesnės nei kaulų čiulpų ar periferinio kraujo. M.Deveikytė paminėjo dar vieną neseniai atrastų ir mažai tyrinėtų kamieninių ląstelių grupę, kurių turime kiekvienas mūsų, nors ir nedideliais kiekiais, tačiau jos yra labai panašios į embrionines kamienines ląsteles, tad jų tyrinėjimas yra labai svarbus ir perspektyvus.
M.Deveikytė pabrėžė svarbų aspektą, kuris neretai yra nutylimas ir nedaugeliui nespecialistų žinomas – embrionines kamienines ląsteles gydymui taikyti yra pavojinga, kadangi jos dėl itin spartaus dauginimosi linkusios suvėžėti. „Tad kam gi atliekami tyrimai su šiomis ląstelėmis?“, – retoriškai klausė specialistė, čia pat atsakydama, jog tai daroma todėl, kad embrionines ląsteles išgauti yra lengviau nei kamienines ląsteles iš kitų šaltinių. Paprasčiausiai laboratorijoje yra apvaisinama kiaušialąstė ir jau po penketo dienų, jai tapus vadinamąja blastocista, turinčia apie šimtą ląstelių, iš jos šios paimamos. Deja, po šios procedūros, embrionas neišvengiamai žūva. Taip pat tyrimams naudojami ir po dirbtinio apvaisinimo likę, „nebereikalingi“ embrionai.
„Laimei, embrioninių ląstelių tyrimai yra pakankamai griežtai reglamentuojami. Lietuva priklauso toms šalims, kuriose jie yra visai uždrausti. Ir pagal mūsų įstatymus yra nurodoma, kad su embrionais galima atlikti tik klinikinius stebėjimus, kurie reikalingi nėštumo metu užtikrinti, kad viskas vyktų sklandžiai ir gerai. Taip pat draudžiama specialiai kurti embrionus arba juos įsivežti ir bet kokie tyrimai su jais yra uždrausti“, – sakė M.Deveikytė. Taip pat jie uždrausti ir Airijoje, Austrijoje, Lenkijoje. Vokietijoje ši situacija keletą kartų keitėsi. Dabar čia leidžiama įsivežti embrionus iš kitų šalių ir juos mokslininkams tirti nedraudžiama. Kai kuriose šalyse leidžiama naudoti po in vitro apvaisinimo likusias kiaušialąstes (JAV, Šveicarija, Prancūzija), o visiškai liberaliai į tai žvelgia švedai, belgai, dauguma rytų šalių, kurios leidžia tiek kurti, tiek naudoti embrionus.
„Nors mes turime tiek daug alternatyvių šaltinių ir dar neatrastų, tačiau embrioninių ląstelių tyrimai vyksta toliau ir jų daugėja“, – apgailestavo kalbėtoja. M.Deveikytė priminė I.Kanto pasakymą, kad žmogus negali būti priemonė, jis visada yra tikslas. Tad neetiška vieną žmogų gydyti kito gyvybės sąskaita, nors ši gyvybė yra dar tik embriono stadijoje. Deja, dėl skirtingo traktavimo, nuo kada embrionas laikomas žmogumi, gyvybe, tiek atskirose mokslo ir medicinos srityse, tiek religinėse sistemose, mokslininkai ir medikai į embrionų žudymą gali žvelgti taip, kaip jiems patogu.
M.Deveikytė paragino pasvarstyti, „ar mums tikrai reikia tų embrioninių ląstelių tiek technologiniu, tiek moraliniu požiūriu? Gal mums geriau atsigręžti į suaugusio žmogaus kamienines ląsteles? Tiek gilinantis į jau turimas žinias, tiek ieškant, to, kas dar nežinoma“, – kalbėjo ji ir išreiškė viltį, jog akcija „Vienas iš mūsų“ padės pristabdyti vis labiau įsibėgėjančias amoralias manipuliacijas su žmogaus embrionais.
Norintys paremti Piliečių iniciatyvą „Vienas iš mūsų” gali pasirašyti artimiausiame Vyskupijos Šeimos centre, teirautis savo parapijoje arba internetu čia >>>
Oficiali iniciatyvos svetainė http://www.oneofus.eu/lt/
Nuotraukos iš Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro archyvo
Parengė Saulena Žiugždaitė ir Jurga Žiugždienė
