Gyvenimo prasmės klausimas pažįstamas daugeliui iš mūsų. Ne vienam jis – vienas sunkiausių. Į klausimą „Kam esu aš? Kodėl esu ir dėl ko?” neįmanoma atsakyti tik protu – atsakymas randamas visa siela arba nerandamas apskritai. Prasmės ir beprasmybės temos – neatskiriamos, kaip neatskiriamos ir dvi tos pačios monetos pusės.
Viktoras Franklis, logoterapijos (arba prasmės terapijos) pradininkas, mano, kad prasmės ieškojimas – svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime; prasmės – tarsi recepto – negali „išrašyti” joks gydytojas, ją žmogus turi atrasti pats. Su prasmės ieškojimu siejama daugybė klausimų – „kam aš?”, „kodėl aš?”, „koks gyvenimo tikslas?”, „koks mano gyvenimo tikslas?”, „dėl ko aš darau tai, ką darau?” Klausimų gali būti tiek, kiek yra žmonių. Matyt, ne kiekvienas sąmoningai susimąstome, kodėl ir kam mūsų veiksmai, darbai, pasirinkimai ir gyvenimas. Bet beprasmybės jausmas pažįstamas kiekvienam. Kuo jis stipresnis, tuo žmogus patiria didesnę neviltį, liūdesį, depresiją ar apatiją. Beprasmybės išgyvenimas, kaip ir bet koks kitas, gali būti tiek žalingas, tiek naudingas – atsižvelgiant į tai, kaip žmogus elgiasi ir ar geba mokytis iš patirties, ar nebijo iššūkių, skausmo, augimo.
Kaip ir kiekvieną nelabai saugų ir malonų jausmą, taip ir šį galima nustumti, paslėpti pasąmonėje bei nepagailėti šiek tiek psichinės energijos resursų, kad jis ten ir pasiliktų. Vertingesnis atrodo kitas būdas – įsiklausyti į tai, ką sako beprasmybės jausmas, ir kurį laiką su juo pagyventi. Tik visada už vertingus atsakymus ir gaunamą žinojimą reikia brangiai mokėti. Skausmu, ieškojimais, ateities baime. Gal įsiklausius į savo jausmus teks priimti ne pačius lengviausius sprendimus, atsisveikinti su svarbiais žmonėmis, pasukti kitais keliais. Tačiau žmonės, kartą – ir iki galo – praėję sunkų, bet tikrą prasmės paieškų kelią, labai retai patiria beprasmybės „atkryčius”.
Kas yra prasmė ir kokia ji būna?
V. Franklis teigia, kad prasmė – tai pirmiausia konkrečios situacijos, su kuria susiduria konkreti asmenybė, prasmė. Pavyzdžiui, mokiniui tai gali būti rašinėlio rašymo prasmė; mokytojui – darbo įvertinimo prasmė; darbininkui – šaligatvio klojimo prasmė. Kol kas atrodo paprasta, tačiau pabandykime įsivaizduoti žmogų, kuris nemato savo konkretaus darbo prasmės! Tokių gana nemažai – bankrutavusios įmonės darbininkai, tvarkantys sandėlius ir šluojantys kiemą; gydytojai, dirbantys su narkomanais ir kasdien – nepaisant didelių savo pastangų padėti – išvystantys vis tuos pačius (ir vėl „apsinešusius”) asmenis. Galiausiai seno anekdoto kareivėlis, seržanto įsakymu kasantis griovį „nuo tvoros iki vakarienės”. Šis prasmės lygmuo, kaip vėliau pamatysime, pats paprasčiausias, tačiau jau jame atsiranda dideli tarpasmeniniai skirtumai: tarkim, viena „Maximos” kasoje sėdinti moteriškė mato savo darbo prasmę, kita – ne. Akivaizdu, kad pastarajai reikia ieškoti kito darbo.
Didelė gyvenimo prasmė slypi mažuose dalykuose – kai stengiesi nepykti ant savo vaiko, o mylėti ir suprasti jį; kai atsargiai veži šunį pas veterinarą, nes šis susižeidė leteną; kai su džiaugsmu augini rožes; kai kepi namiškiams obuolių pyragą; kai su šypsena pasitinki užsukusį kaimyną… Konkrečios situacijos prasmei atrasti tereikia vieno – atsidėti visa širdimi. Nesiilgėti praeities, nebijoti ateities, tik vertinti dabarties akimirką.
„Mažų” prasmių mūsų gyvenime – begalė. Jos visos skirtingos ir visos reikalingos, vienos surandamos lengviau, kitos – sunkiau, o daugelis apskritai lieka nepastebėtos. Tačiau esama ir galutinės, visa aprėpiančios prasmės. „Ši galutinė prasmė neišvengiamai viršija ir pranoksta ribotas protines žmogaus galias, – teigia V. Franklis. Iš žmogaus reikalaujama ne ištverti gyvenimo beprasmybę, kaip kad moko kai kurie egzistencialistai, bet veikiau pakęsti savo nesugebėjimą racionaliai suvokti jo besąlygišką prasmingumą”.
Taigi, galima išskirti tam tikrą „prasmių hierarchiją”, iš kurių vienos prieinamos mūsų žemiškam ir žmogiškam suvokimui, kitos – deja – ne. Nes kuo platesnė prasmė, tuo sunkiau ją suvokti.
