Rodos, visai neseniai įsisukome į atostogų siautulį, tik žiū – vasara jau pamažu ima ristis į kitą pusę. Visi į tai reaguoja savaip: vieni ruošiasi naujų darbų pradžiai, kiti hedonistiškai mėgaujasi kiekviena laisva akimirka, treti numoja ranka, suprask, „bus dar tų vasarų“. Toks metų kaitos ciklas – tai tik mažytis nuolatinės gyvenimo kaitos, kuri be išimčių įtraukia kiekvieną iš mūsų, pavyzdys. Laikui bėgant neišvengiamai keičiasi gyvenimo sąlygos, lūkesčiai bei vertybės, mainosi ir supančių žmonių būrys, o skaudžius praradimus keičia malonūs atradimai.
Žinote posakį „nenorintįjį likimas tempia, o norintį – veda“? Tai nesunku pastebėti ir apsižvalgius aplink – juk vieni žmonės niekaip nesutinka su gyvenimą drebinančiais pokyčiais, o kiti, kiek pasimuistę, juos galiausiai priima išskėstomis rankomis. Kyla klausimas, kaipgi elgtis? Susitaikyti? Apsimesti, jog jų nėra? Stengtis pašalinti?
Kontrolės iliuzija
Susidūrus su kasdienybės iššūkiais, kartais gali atrodyti, jog gyvenimas slysta iš rankų: susidariusios chaotiškos aplinkybės skaudžiai pademonstruoja, kokie bejėgiai vis tik esame. Tokiais atvejais turbūt svarbiausia yra adekvačiai įvertinti savo paties galias ir silpnybes. Juk pokyčiai nelygūs pokyčiams: kai kurias situacijas esame pajėgūs keisti, kai kurių, deja, ne. Vasaros laikmečio, kaip žinome, vien panorėję sustabdyti negalime, o štai pašlijusius santykius, netenkinančias darbo sąlygas ar suprastėjusią finansinę būklę pataisyti įmanoma. Ar norime – čia jau kitas klausimas.
Vis tik šiuolaikiniam žmogui, įpratusiam manipuliuoti aplinka bei žmonėmis, labai sunku susitaikyti su tuo, jog kai kurie gyvenimo pokyčiai paprasčiausiai nėra jų valioje. Nelengva sau pripažinti, jog sėkmė šįkart nusisuko, jog atsidūriau ne vietoje ir ne laiku, o esama situacija nieko šviesaus nežada. Kartais susidariusios aplinkybės palieka tik vieną išeitį – susitaikyti.
Tad bene didžiausia klaida, kurią darome tokiais atvejais, tai desperatiškas siekis sudėlioti viską į senas vietas, kad viskas būtų taip, kaip buvo. Tada pasitelkus griežtą kontrolę bandoma manipuliuoti žmonėmis, reguliuoti situacijas ir įtikinti ne tik save, bet ir aplinkinius, jog „viskas kontroliuojama“. Deja, kuo labiau bandoma užvaldyti tą, kas nevaldoma, tuo didesnė frustracija yra patiriama. C. G. Jungas pabrėžė, kad sėkmingai žmogaus raidai yra itin svarbu integruoti visą patirtį ir jausmus, taigi, priimti tai, ką siūlo gyvenimas. Pasak jo, „tas žmogus, kuris ginasi nuo naujovių ir visiškai pasineria į praeitį, yra apimtas tokios pat neurozės būsenos, kaip ir tas, kuris visiškai sutapatina save su nauju „aš“, bėga nuo seno“. Matyti, jog siekis išvengti naujovių ir atkurti buvusią situaciją toli gražu nežada harmoningos savijautos, tai gali tik dar labiau apsunkinti žmogaus būklę.
Šansas augti ir tobulėti
Turbūt visi esame daugiau ar mažiau girdėję apie komforto zoną ir apie tai, jog gyvenimas prasideda už jos ribų. Vis tik ar kiekvienas pasakytų, kas yra ta komforto zona jo paties gyvenime ir kur yra jos ribos? Ši zona – visai ne idealistinė oazė, tai mums pažįstama ir saugi aplinka, su kuria susiduriame gana dažnai. Tai ne tik namų aplinka ar darbas, bet ir kasdieniniai kamščiai kelyje, konfliktai su sutuoktiniu, periodiškai gaunama alga ar kasrytinis nepasitenkinimas svarstyklių rodmenimis. Retkarčiais už šių saugios aplinkos ribų išeina pats žmogus, o kartais jį ten nubloškia aplinkybės. Pastaruoju atveju asmuo dažniausiai patiria baimės jausmą ir diskomfortą, tačiau apsipratus su pasikeitusiomis sąlygomis paaiškėja: pokyčiai koja kojon žengia su tobulėjimo galimybėmis.
Greičiausiai sutiksite, jog neretai aukštų rezultatų pasiekėte tada, kai sąlygos nebuvo pačios palankiausios. Juk ir tarp studentų juokaujama, jog produktyviausia yra paskutinė naktis prieš egzaminą. Atsidūrus už komforto zonos ribų paaiškėja, jog pasaulis ten nesibaigia – nauja aplinka paprasčiausiai provokuoja mokytis naujų dalykų, siekiant prisitaikyti. Tereikia išdrįsti ir priimti šią tobulėjimo galimybę: galbūt teks mokytis užsienio kalbos, pakeisti gyvenamąją vietą, atsisakyti tam tikrų materialinių gėrybių ar laisvalaikio formų, o gal prireiks iš esmės pakeisti profesiją ar gyvenimo būdą? Bet kuriuo atveju tai ne galutinė stotelė, o tiesiog galimybė išplėsti savosios komforto zonos ribas.
Pamenu, prieš keletą metų skaičiau straipsnį apie stebinantį nutikimą Afrikoje. Viename miestelyje kilus gaisrui sudegė vienintelė ten buvusi mokykla. Galima įsivaizduoti, kokia tai tragedija materialiniais ištekliais neapdovanotam kraštui. Žmonės nepaprastai sielvartavo, jog jų vaikai negalės gauti išsilavinimo, jie kaltino viską aplink – pradedant valstybe, baigiant klimatu. Vis tik viena kaimo moteris sutelkė būrelį bendraminčių ir nutarė: mokyklą atstatysime. Kelerius metus jie visais įmanomais būdais rinko lėšas iš įvairiausių šaltinių, kol galiausiai turėjo rezultatą – naują ir šiuolaikišką mokyklą. Moteris duodama interviu džiaugėsi, jog tokios mokyklos nerastume keliasdešimties kilometrų spinduliu: joje yra ne tik visi reikiami baldai, lentos bei įranga, bet ir švaraus vandens ištekliai. Ar kas pasakytų, jog šie žmonės turėjo puikias sąlygas mokyklos statybai? Anaiptol – neturėdami nei finansinių išteklių, nei reikiamos kompetencijos, jie vis dėlto sugebėjo pasiekti savo tikslą.
Gyvenimo ciklo natūralumas
„Gyvenimas reikalauja, kad žmogus būtų lankstus, sugebėtų pasinaudoti teikiamomis galimybės“, – teigė garsus egzistencinės psichoterapijos atstovas V. Franklis. Išgyvenęs koncentracijos stovyklos siaubą, jis siekė išsiaiškinti, kaip įprasminti žmogaus gyvenimą žinant, jog jis laikinas ir ribojamas įvairių sąlygų. Jo nuomone, gyvenimą įprasminti galima trimis būdais: užsiimant kūrybiška veikla, pasineriant į momento patyrimą ir renkantis prasmingas nuostatas. Kūrybiška veikla – tai bet koks darbo procesas, atliekamas tinkamai ir nuoširdžiai. Patyrimas – tai ne toks aktyvus procesas, kurio metu mėgaujamasi gamtos ar meno grožiu, o nuostatos įprasmina kančios ir nesėkmių istoriją. Autoriaus nuomone, gyvenimas teikia žmogui galimybę veikti tai pagal vienos, tai pagal kitos kategorijos vertybes. Kartais jis reikalauja užsiimti kūrybiška veikla, kartais – pastebėti akimirkos grožį. „Turime pakaitomis praturtinti pasaulį savo veikla ir praturtėti patys, ką nors patirdami ar išgyvendami“, – rašo Franklis.
Akyliau pažvelgus, veik viskas aplink nuolat kinta, tik žmogaus suvokimas sukuria pastovumo iliuziją. Juk ir pats žmogus – tai judančių atomų rinkinys, jau nekalbant apie visatos paslaptis. Žmogus auga, bręsta ir keičiasi, gamta niekada nebūna tokia pati, o ir visuomenė dalyvauja nuolatiniame kūrimo ir griovimo procese, leidžiančiame rastis socialiniam, politiniam ar ekonominiam progresui. Žavu ir kelia šypseną tai, jog vykstant šiam nuolatiniam kismui žmogui vis dėlto atrodo, kad smarkus užsispyrimas gali garantuoti amžiną pastovumą.
