Nobel biocare

Gintautas Vaitoška: Gydant depresiją psichologai ir sielovadininkai turėtų dirbti išvien

Depresija – liga, jau sulaukusi didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio ir smarkiai paplitusi Lietuvoje. Vis dėlto tebekyla klausimų, kaip šią ligą, paliečiančią žmogaus psichiką ir dvasinę būseną, vertina krikščionybė, kokį gydymą rekomenduoja krikščioniškos krypties psichologai. Į klausimus atsako gydytojas psichoterapeutas Gintautas Vaitoška.

Šiandien kalbamės apie depresiją – ligą, kuri skiriasi nuo kitų fiziologinių susirgimų, nes paliečia ne tik žmogaus kūną, bet ir jo dvasinę būseną. Kaip ši liga vertinama iš krikščioniškosios perspektyvos?

Judeokrikščioniškos žmogaus sampratos besilaikantys specialistai, tokie kaip Viktoras Franklis, išskiria tris sferas: žmogaus kūną, sielą ir dvasią. Kūną su jo ypatumais ir temperamentą, emocijų pobūdį paveldime, o kita asmenybės emocijų dalis susiklosto vaikystėje. Dvasia, žmogaus požiūris į gyvenimą ir jo prasmės supratimas susiformuoja palaipsniui. Bažnyčioje augančiuosius formuoja ir doktrina, tad šioje sferoje žmogus turi daugiau laisvės galvoti vienaip ar kitaip. Tuo tarpu emocijos yra iš dalies determinuotos.

1997 m. teko dirbti seminarijoje su tėvu joanitu Philippe Marie Mossu CSJ, kuris man sakė: „Aš dirbu toje srityje, kur žmogus turi valios laisvę siekti Dievo, ugdyti dorybes, o tavo sfera ta, kur žmogus nori, bet jam dėl psichikos sutrikimų nepavyksta.“ Pavyzdžiui, žmogus nori pereiti tiltą, žino, kad neatsitiks nieko blogo, bet nesugeba dėl sukylančių emocijų ir neurotinės baimės. Tai jau psichoterapijos sritis.

Žmogus nėra visiškai atsakingas dėl depresijos. Pavyzdžiui, jei mano koja viena trumpesnė už kitą, nesu dėl to kaltas. Taip ir čia: žmogus neturi visos atsakomybės už tai, kokius emocijų ypatumus jis paveldėjo ar įgijo ankstyvoje vaikystėje. Žmogaus atsakomybė šiuo atveju yra ribota, ir krikščionybė žiūri suprantančiu, atjaučiančiu žvilgsniu.

Žmogus, sergantis depresija, dažnai būna paniręs į save, liūdnas ir ištiktas gyvenimo prasmės krizės. Tuo tarpu krikščionybė skatina džiaugtis savo tikėjimu ir gyvenimu. Ar sergantis depresija tikintis žmogus yra prastas krikščionis? Kiek tai yra ligos pasekmė?

Sudėtingas klausimas. Iškart į galvą ateina šventasis Pranciškus, kurio gyvenimą aprašė Tomas Celanietis. Jis buvo be galo džiaugsmingas, nors ir sirgdamas daugeliu ligų ir būdamas prie mirties. Nepaisydamas negalių, jis šokinėdavo pievoje ir grodavo pagaliukais, imituojančiais smuiką. Pranciškus broliams kartodavo, kad vienintelė liūdesio priežastis yra puikybės nuodėmė.

Žinoma, žmogus, nutaręs išrauti iš savęs puikybę, susiduria su gan sudėtingu uždaviniu, kurį galutinai išspręs pats Dievas skaistykloje. Susirūpinimas savimi yra labai gilus dalykas. Jeigu vaikystėje žmogaus sieloje nesusiformavo besišypsantis veidas, kuris paprastai reiškia tiek savo, tiek kito žmogaus įvaizdį, tai tada žmogus vidujai būna liūdnas ir tokį save mato. Tokia būsena yra labai skausminga, ir sunku to skausmo išvengti, jį suvaldyti nelabai įmanoma mūsų valios ir proto pastangoms. Nėra taip paprasta tą šypseną „apversti“. Situacija tikrai panaši į kūno negalią ar skrandžio opą, kuri jau veikia už mūsų valios ribų. Žmogus, net ir labai stengdamasis būti nesavanaudiškas, nesirūpinti savimi, taip greitai nepasveiksta, nors krikščioniškas gyvenimas, nusižeminimas ir artimo meilė padeda sveikti sparčiau. Iš praktikos žinau, kad tie, kuri tiki Dievą, sveiksta greičiau.

Jau porą kartų paminėjote vaikystės traumų pasekmes. Ar depresija visada ateina iš vaikystės? Kokios gali būti jos priežastys?

Taip, dirva depresijai susiformuoja jau vaikystėje. Žinoma, skausmingi įvykiai ir traumos veikia mūsų emocijas, bet tuomet pirmiausia susiduriame su liūdesiu ir gedulu, o ne depresija. Tarp gedėjimo ir depresijos yra vienas esminis skirtumas – gedintis žmogus nelaiko savęs niekam tikusiu, prastu. Tuo tarpu depresijai būdingas menkavertiškumo jausmas.

Jeigu vidinis savęs įvaizdis žmogaus širdyje yra negatyvus, tai nesėkmingi įvykiai gali paskatinti depresiją. Objektyviai sunkios situacijos depresijos be vaikystės emocinių negandų paprastai nesukelia, nebent kokiais išskirtiniais atvejais – kaip kankinimai, Sibiro tremčių, karų patirtis. Tada kalbama apie potrauminio streso būseną, o depresiška nuotaika gali būti jos dalis.

Kokios yra depresijos stadijos? Kaip ji išsivysto?

Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus gyvena. Jei jis nepakankamai giliai ir teisingai supranta gyvenimo prasmę, gali pridaryti klaidų tarpasmeniniuose santykiuose ar pasirinkimuose, ir tai dažnai veda į skausmingus įvykius. Tada jie aktualizuoja netvirtą savęs įvaizdį ir nemeilę sau. Viena dažniausių traumų, deja, yra nelaiminga meilė ir išsiskyrimas po fizinio bei emocinio suartėjimo. Žmogus jaučiasi pamestas, ir neigiamas savęs įvaizdis sustiprėja, dėl ko žmogus gali susirgti depresija. Šiuolaikinė visuomenė tokias skyrybas gal net priskirtų trivialių įvykių kategorijai, nes jaunimas skatinamas mestis į artimus ryšius greitai ir intensyviai. Tačiau amerikiečiai teisingai tokį partnerių keitimą vadina „serijine monogamija“. Kūno – vadinasi savęs – atidavimas kitam objektyviai turi santuokos bruožų, net jei subjektyviai žmogus ar kultūra to nesupranta. Psichologiškai išsiskyrimas visada yra didelė trauma, ir esu pats matęs ne vieną jauną žmogų, susirgusį depresija dėl neapgalvoto suartėjimo su mylimuoju ir išsiskyrimo.

Žinoma, veikia ir mažesni nemalonumai – neįstojimas į universitetą, per didelis darbo ar mokslo krūvis – tai traumuoja po truputį ir gali palengva išsivystyti depresija. Išskiriamos trys – lengvo laipsnio, vidutinė ir sunki – depresijos stadijos. Tai priklauso labiau nuo asmenybės struktūros. Sunkia depresijos forma gali susirgti tas žmogus, kuris jaučia giluminę nemeilę sau.

Prieš tai kalbėjome apie tai, kad liūdesio priežastis būna žmogaus puikybė. Dabar tartum peršasi paradoksali išvada, kad depresija sergantis žmogus liūdnas, nes niekina save ir jaučiasi menkavertis?

Santykis tarp nusižeminimo ir menkavertiškumo komplekso yra gan subtilus. Perfrazuojant Antano Maceinos mintį, išsakytą jo parašytoje Šv. Pranciškaus biografijoje, galima sakyti, kad šventasis yra susirūpinęs savo egoizmu, neurotiškas žmogus – taigi, visi mes – savuoju ego. Tikrai nusižeminęs žmogus, koks buvo šv. Pranciškus, laiko save mažesniu už kitus, bet tai neprieštarauja džiaugsmui ir netrukdo mylėti save. Neseniai teko išgirsti, kad Šv. Tomas Akvinietis kasdien eidavo išpažinties. Gal jis sirgo skrupulais? Ne, tiesiog šventas žvilgsnio skaidrumas jam leido matyti ant savo sielos tas dulkes, kurių mes neįžiūrime. Taip gerai sielos „langus“ valant, pro juos tikrai ima sklisti dieviškas džiaugsmas. Tad džiaugtis Viešpaties šviesa yra patartina ir mums – taip sakant „ant viršaus“ neurotiškos susirūpinimo savimi savijautos. Nors depresijos išgydymui reikia ir labiau žmogiškų vaistų.

Vieni kunigai nuramina, kad vartoti antidepresantus yra įprastas ligos gydymo būdas, o kiti siūlo vaistų atsisakyti ir rinktis vidinį išgydymą. Kaip Bažnyčia vertina medikamentus ir kokį gydymo būdą rekomenduotumėte?

Manyčiau, kad gydymas turėtų būti kompleksinis, o vaistai turėtų būti laikina ir reikalinga priemonė. Medicina ir gydytojai taip pat yra Dievo dovana. Žinoma, stiprėjant galima vaistų palaipsniui atsisakyti. Stiprėjimui gelbsti psichoterapija ir dvasinio išgydymo pamaldos, išpažintis. Psichologai ir sielovadininkai šioje situacijoje turėtų dirbti išvien.

Turiu garbės pažinti garsų JAV psichoterapeutą Philą Mango: jis save lygina su Jonu Krikštytoju. Jis sako, kad „aš padedu savo pacientui sustiprėti tiek, kad jau galėčiau perleisti jį dvasios vadovui“. Tačiau ir pačioje psichoterapijos eigoje pokalbiai su dvasios vadovu labai padeda žmogaus sveikimui.

Kaip turėtų elgtis žmonės, pastebėję, kad jų bendruomenės narys pasikeitė, turi depresijos požymių. Kaip padėti tokiam žmogui? Su juo ne taip patogu, jis sunkiau nuspėjamas…

Visų pirma reikėtų jo nepamiršti, nevengti, o pamėginti pasikalbėti ir išklausyti. Tai gali būti nelabai lengva ir nelabai norisi, nes smagiau būti su gerai nusiteikusiais žmonėmis. Tačiau čia jau glūdi pati mūsų tikėjimo prasmė – rodyti meilę ir padėti žmogui nešti jo kryžių.

Pirmiausia tokiam žmogui reikėtų turėti dvasios vadovą ir reguliariai, rečiausiai kartą per mėnesį, su juo kalbėtis. Taip pat dažnai eiti išpažinties, gyventi sakramentinį gyvenimą. Jeigu žmogus to nepaiso, didesnė tikimybė, kad ir dvasiniame gyvenime darys traumuojančių klaidų.

Jeigu žmogaus emocinė sistema per daug įtempta ir savęs įvaizdis per daug sužalotas, dvasinių priemonių gali neužtekti. Tokiu atveju reikia kreiptis į specialistus, geriausia į krikščioniškos krypties psichoterapeutus.

Svarbiausia žmogaus nepalikti, nes žinome, kad depresija kelia savižudybės minčių ir, jeigu žmogus pasijaučia apleistas, nemėgstamas ir vienišas, smarkiai padidėja savižudybės grėsmė. Tad pirmoji mūsų pareiga yra būti rūpestingiems.

Kokių yra mitų apie depresiją, kokių klaidų kartais padaro kunigai, susidūrę su depresija sergančiu žmogumi?

Manau, kad daugelis kunigų turi teisingą supratimą ir geba skirti normalius dvasinio gyvenimo iššūkius nuo ligos požymių. Kartais pasitaiko, kad kunigas turi per daug entuziazmo galvodamas, kad žmogų išgydyti gali vien dvasinės priemonės, ir neįvertina žmogaus kentėjimo gelmės. Tai nėra gerai, nes žmogus negauna tinkamos medikų pagalbos ir kovoti su liga kartais pasirenka drastiškai dvasines priemones, tokias kaip keturiasdešimties dienų badavimą ar viską metus išėjimą į Santjago de Compostelą. Pasitaiko tokių sunkių problemų, kai vien dvasinių priemonių nepakanka.

Kiek žmogus yra atsakingas už sergant padarytus pasirinkimus, netgi savižudybę?

Sergančio žmogaus atsakomybė mažėja, nes mažėja laisvo pasirinkimo galimybė, apsiniaukia supratimas apie tai, kas teisinga ir neteisinga. Žinoma, nesinorėtų teigti, kad savižudybė yra pateisinama išeitis iš situacijos, kai žmogus nebegali savęs emociškai valdyti ir išbristi iš tos skausmingos būsenos. Bažnyčia pabrėžia, kad, nepaisydamas visokiausių didelių sunkumų, žmogus visgi išlieka laisvas pasielgti vienaip ar kitaip. Tos laisvės iš jo niekas negali atimti. Net ir hipnozės metu niekas negali žmogaus užhipnotizuoti ką nors nužudyti, nes net tada žmogus išlieka laisvas. Laisvė labai giliai įsišaknijusi žmoguje, ir jis nepraranda atsakomybės už savo veiksmus net labai kentėdamas.

Norisi grįžti prie depresiją sukeliančių veiksnių, į žmogaus vaikystę. Į ką turėtų atkreipti dėmesį šeimos, kad vaikai užaugtų sveiki ir nelinkę į depresiją? Kokios klaidos sąlygoja vėlesnį ligos išsivystymą?

Laimingą vaiką gali užauginti tik laiminga mama, kaip sako Erikas Fromas. Pirmiausia moteris turėtų karštai mylėti Dievą, tada antroje vietoje savo vyrą, o trečia pakopa jau yra meilė kūdikiui. Tai gali stebinti, bet dažnai mamos, kurios jaučiasi netvirtai ir yra apimtos liūdesio, automatiškai metasi į perdėm glaudų ryšį su kūdikiu, mėgindamos juo kompensuoti savo būseną. Tas ryšys teikia ramybę ir džiaugsmą, bet neturi sumažinti meilės sutuoktiniui ir Dievui. Jau 3–4 mėnesių amžiaus kūdikis bendrauja su mama neverbaliniu būdu kaip suaugęs žmogus ir, nors mama to nesupranta, jei ji perdėm liūdna ir nusivylusi, vaikas nejučiomis tampa tarsi jos „gydytoju“. Jei mama savo liūdesį ir problemas bando išspręsti per santykį su vaiku, jis perima tą būseną ir auga nelaimingas. Bet kuriuo atveju darnūs tėvų santykiai yra geriausia prevencija nuo vaiko liūdesio ir depresijos apraiškų.

TAIP PAT SKAITYKITE