Dr. Gintauto Vaitoškos ketvirtoji paskaita iš ciklo „Tarp paslapties ir kasdienybės – refleksijos kūno teologijos tema“, kurį organizavo Bernardinų jaunimo centras. Psichoterapeutas Gintautas Vaitoška dažnai kviečiamas skaityti pranešimus, paskaitas lytiškumo, šeimos, vaikų auklėjimo klausimais, taip pat konsultuoja šeimas, yra dviejų knygų „Lengvas gyvenimas“ bei „Kas iš vaikų pavogė gandrą?“ autorius.
Šioje paskaitoje dėmesys skiriamas meilės sampratai ir skaistumui vedybiniame gyvenime, klausiama ir atsakoma, kokia aistros, intymumo svarba sutuoktiniams, kokia santuokos sakramento reikšmė, kaip tyrai mylėti šeimoje.
Keista, bet sakoma, kad Šv. Pranciškus pažinojo tik dvi moteris iš veido: Šv. Klarą ir tokią moterį, pas kurią apsistodavo, kai viešėdavo Romoje. Gal dėl to, kad jis buvo labai drovus, ir kaip jam priekaištavo vienas iš brolių: ,,Tu kalbėjai su mama ir dukra, ir į pastarąją net nepažvelgei“. Pranciškaus atsakymas buvo: ,,Žinoma, kaip aš galiu žiūrėti į Kristaus sužadėtinę“… Jis negali žiūrėti į Kristaus sužadėtinę.
Tai sunku suprasti. Tai nėra Šv. Pranciškaus puritoniškumas, bet tam tikra mistinė pozicija.
Šiandien mes toliau kalbame apie Dievo paveikslo užtemimą žmoguje, apie geidulingumo atsiradimą, apie tai, ką Popiežius Jonas Paulius II kalba apie sutuoktinių meilę ir apie Kristaus žodžius vyrams: nežiūrėk į moterį geidulingai, nes tuomet tu svetimauji savo širdyje…
Šios dienos tema lies sutuoktinių meilės skaistumą. Tas klausimas yra aptariamas sužadėtinių kursuose. Ir šiam klausimui galbūt per mažai skiriama dėmesio, nors jis yra labai subtilus. Iš tiesų verta susigaudyti, kas vyksta, kokios įtampos išgyvenamos šeimoje – taigi tai bus praktiškas žvilgsnis.
Užtemus Dievo paveikslui, mes tapome potencialiais vartotojais, ir kūno geidulingumas, kaip rašo Popiežius Jonas Paulius II, pažeidžia nuoširdų dovanojimąsi. Jis apiplėšia patį žmogų, sunaikindamas dovanojimo kilnumą. Čia galime prisiminti tai, apie ką kalbėjome, kuomet Adomas ir Ieva, būdami nuogi, nejautė jokios gėdos ir vartojiškumo nebuvo nė lašelio. Buvo ne vartojimo, bet dovanos dvasia. Tai mums dabar sunku suprasti, kas buvo tuo mistiniu laiku, bet taip aprašyta Pradžios knygoje. Tas geidulingumas verčia žmogų ne mylėti, bet jį panaudoti. Tuo tarpu lytinė gimtis – aistra yra ir turėtų būti kaip kuras meilei.
Tarkim, kada sužadėtiniai trokšta vienas kito ir išlieka skaistūs, aistra generuoja tam tikrą dvasinį entuziazmą – žmonės atsiveria Dievui. Ir kada sutuoktiniai jaučia vienas kitam aistringą meilę yra gerai. Tai yra geriau, nei neaistringa meilė. Tomas Akvinietis rašo: jei turime kokią nors dorybę, pvz., esame teisingi; tai jei esame aistringai teisingi – mūsų teisingumo dorybė yra stipresnė nei apatiško teisingumo. Tad kalbant apie meilę yra taip pat – meilė tarp vyro ir žmonos yra aistringa meilė, jei jos nepraryja gašlumas. Ta aistra turi būti išgryninta.
Popiežius kalba, kad Kristus, kalbėdamas apie tai, kad negalima geidulingai, gašliai žvelgti į moterį, kalba apie moterį ir nepasako, kokia tai moteris. Iš to galima suprasti, kad tai gali būti tavo žmona. Nes taip žvelgiant, moteris yra nuasmeninama, į ją žvelgiama kaip į daiktą, kuris naudojamas malonumui, atsipalaidavimui ir pan.
Taigi iškyla gana aukštas reikalavimas sutuoktinių meilei – kad santuokinis aktas tarnautų meilei, o ne pasitenkinimui. Krikščioniška diemensija sako, kad santuokinis aktas tarnauja meilei, kuri turi psichologinę, dvasinę ir kūniškąją dimensiją. Tuo tarpu populiarioji literatūra sako, kad lytinis aktas būtinas kūniškiems malonumams, kūno harmonijai.
Ką reiškia akto dimensijos krikščioniškuoju požiūriu? Tai reiškia, kad vyras ir moteris turi susitikti kaip žmonės. Jie turi vienas kitą apkabindami reikšti švelnumą kaip žmogui, ne tik kaip kūnui. Ir tai nėra taip lengva. Vienas amerikiečių psichiatras yra sakęs, kad žmonės šiais laikais lengviau permiega kartu, nei pasikalba. Tai tam tikra prasme tinka ir santuokai: neretai vyras ir žmona lengviau suartėja nei pasikalba. Dėl to, kad pasikalbėti – būti arti vienas kito širdies – nėra taip paprasta. Reikia priimti kitą žmogų, suprasti, atsiverti, pasakyti, kas yra svarbu, skaudu, išsakyti savo požiūrį, atleisti, atsiprašyti. Taigi tam, kad vyras ir žmona susitiktų vakare kaip žmonės santuokinėje meilėje, reikalauja vidinio darbo. Jie turi būti nesusipykę, kad galėtų liesti vienas kitą, kaip žmogų, galėtų rodyti švelnumą kaip žmogui, o ne vien kūnui.
Yra toks pasakymas, kad intymumas išsprendžia problemas. Ir tame yra truputį tiesos, nes aistra iš principo yra padaryta iš meilės ,,medžiagos“, t.y., meilės energijos. Ir jei būna trintis, tam tikras dirglumas, tuomet sueitis gali padėti tapti vėl laimingesniems. Bet trūkinėjant tarpusavio ryšiui yra rizikinga, slidu bandyti viską užglaistyti seksu. Nes klaidinga nuomonė, kad vien studijuojant seksologiją, galima atstatyti gerus santykius. Tačiau yra svarbi psichologinė dimensija – rūpestis, šiluma, palaikymas vienas kito, aistra, troškimas vienas kito ir troškimas kūdikio. Nes per vaisingumo galią, per kūdikį vyras ir moteris suartėja.
Kalbant apie dvasinę dimensiją yra svarbus santuokos sakramentas. Jonas Paulius II sako, kad mes kalbame ne tik žodžiais, bet ir kūniškais gestais. Ir santuokinio akto metu žmogus patvirtina tai, ką pasako tuokdamasis. Sakramento formulėje pasižadama mylėti iki gyvenimo pabaigos ir sakoma, kad trokštama susilaukti vaikų. Jei kartais vaikų negalima turėti, tai nėra kliūtis santuokai. Jei tuokiantis galvojama, kad vaikų nenorima turėti, tuomet santuoka yra negaliojanti. Taigi kūno kalba patvirtina tai, kas sakoma žodžiais. Tai yra dvasinė santuokinio akto dimensija, kartu tai yra susiliejimas Dievuje.
Dievas irgi yra santuokinės meilės dalyvis, šis susijungimas yra šventas. Sutuoktiniai meldžiasi prieš aktą, ir Tobito knygoje, Senajame Testamente, yra klasikinis šios maldos tekstas. Kada Tobijas meldžiasi prieš savo pirmąją naktį, jis nuotakai sako: aš tave imu ne taip, kaip stabmeldžiai dėl gašlumo patenkinimo, o kilniu tikslu (pagal Tob 8, 7). Akto šventumas kyla iš to, kad Dievas jį saugo. Žmonės, kurie meldžiasi prieš aktą, elgiasi ne keistai, bet teisingai. Juk aktas yra didžiulės gelmės ir grožio meilės išraiška, iš kurios gimsta naujas žmogus. Svarbu suvokti, kad pats aktas turi dvejopą reikšmę: iš jo gimsta vaikai, bet kartu tai yra meilės išraiška. Tad net nevaisingumo atveju meilės išraiška yra labai didelis dalykas. Toks aktas yra morališkai pelningas, t. y., prideda nuopelnų danguje. Mistinis dalykas, bet taip yra dėl to, kad vyro ir žmonos meilė, jiems tampant viena, atspindi Kristaus ir Bažnyčios meilę.
Taigi taip giliai ir gražiai bažnyčia kalba apie vedybinę meilę. Reikia pripažinti, kad ji visada taip apie ją kalbėjo, tik nebuvo taip aiškiai ir sistemingai pasakyta. Labiau buvo kalbama apie meilės išraišką, kaip apie naujos gyvybės pradžią.
Tačiau meilės sampratoje galimi kai kurie kraštutinumai. Susituokdami žmonės tarsi dovanoja save vienas kitam ir teisę į savo kūną. Viduramžių terminais kalbant apie vedybinę moralę, vartojama „skolos atidavimo“ samprata, t. y., kad vyras skolingas žmonai ir atvirkščiai. Turima omenyje I laiško Korintiečiams 7 skyriaus 4 eilutė: ,,Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona“. Kodėl skolos? Nes susituokdamas atiduodi save, savo kūną sutuoktiniui. Iškyla tam tikra įtampa. Viena vertus, aktas turėtų būti meilės, o ne kūno išraiška, iš kita vertus, sakoma, kad neturi teisės savęs neatiduoti. Taip pat Šv. Paulius savo laiškuose sako, kad yra geriau vesti, nei degti geiduliu, gašlumu. Klasikinėje moralinėje teologijoje santuokai yra priskiriama gydomoji funkcija, t.y., kad santuoka gydo geidulingumą. Kada vyras ir žmona yra kartu ir išreiškia vienas kitam meilę intymiai, jie yra mažiau gundomi būti neištikimiems vienas kitam.
Tad kaip suderinti tuos du dalykus? Suderinimas turėtų būti švelnus, ir reikalingas vienas kito auginimas. Kartais esama situacijų, kada užpykusi žmona nenori rodyti ar patirti jokio švelnumo, ir vyras pyksta. Jis to nesupranta, jis aistringai myli žmoną ir nori savo meilę išreikšti. Turint omenyje, kad santuokos tikslas yra padėti augti vienas kitam šventume, žmona turėtų padėti vyrui suprasti, kad jis kažką ne visai teisingai padarė. Geriausia kalbėti apie tai, kaip aš jaučiuosi, o ne kaltinti kitą. Kartais susilaikymas reiškia didesnę meilę nei aistros išraiška. Galbūt tikrai: jei žmona yra pavargusi, vyras ją labiau mylės susilaikydamas, būdamas švelnus (ne aistringa prasme švelnus), ir ji tuomet bus laimingesnė nei tada, jei jis siektų intymumo. Bet čia yra reikalinga tam tikra pusiausvyra, nes santuokoje vyras yra aistringesnis nei moteris, ir dažniau vyrai rodo iniciatyvą intymiam suartėjimui, o žmonos mažiau į tai linkusios ir mažiau nori į tai atsakyti. Ypač, kai gimsta daugiau vaikų ar kai sutuoktiniai tampa vyresni – apie 50-uosius metus, kada baigiasi vaisingumo periodas. Yra natūralu, kad žmonos aistringumas mažėja, o vyro jis gali išlikti. Aišku, dar priklauso nuo to, koks yra žmogus: ar jis yra savo mintyse skaistus ar ne. Taigi būna tuo metu tokios įtampos tarp vyro ir žmonos, ir čia yra svarbu vienas kito supratimas. Vyras turi atsižvelgti, kad tai nėra kūno vartojimas, kad tai yra meilės išraiška žmogui ir svarbu tą žmogų suprasti, kaip jis jaučiasi psichologiškai ir dvasiškai. Žmonai taip pat svarbu suprasti vyrą. Ir galbūt čia reikalingas tam tikras aukos elementas: kaip vyras kartais išreiškia meilę susilaikydamas, taip ir moteris verčiau atsiduotų santuokiniame intymume, nei išvirtų skanius pietus ar pasakytų jam komplimentą.
Kalbant praktiškai, neretai būna, kad moteris apie penkiasdešimtuosius metų sako: ,,Turim tris vaikučius, gražiai gyvenom, aš esu laiminga, rami, ir man prigimtinė aistra nėra svarbus dalykas, o vyrui svarbus“. Ir kyla klausimas, kaip spręsti šią disharmoniją. Atsakymas būtų toks: tuokiantis nepažadama, kad mylėsiu tave iki tol, kol turėsiu tris vaikus, o paskui daryk ką nori. Tad ta santuokos skola galioja, tradicine prasme lieka…
Kartais taip elgiasi vyras, kuris labai siekia dvasingumo, meldžiasi ir galvoja, kad santuokinis aktas yra kažkoks žemesnis dvasingumo lygis, ir aš su žmona „neprasidėsiu“, kad nesuprimityvinčiau savo dvasinių vibracijų. Čia gali būti šiek tiek New Age, meditacijų įtakos. Tai būtų vedybinės teisės atsisakymas. O kas yra teisė? Meilės dalis. Teisingumas yra kaip ir kiekvienos dorybės, taip ir meilės dalis. Tomas Akvinietis netgi rašo, kad sutuoktiniai turi būti tokie subtilūs, kad netgi nujaustų vienas kitą. Pvz., jei vienas sutuoktinis trokšta intymaus suartėjimo, kitas turi nesielgti taip, kad pastarasis jaustųsi kaip prašytojas. Tai reiškia meilę. Vyras visada yra aktyvesnis, jis daugiau to siekia ir turi būti jautrus žmonos būsenoms, bet ir žmona turi būti jautri vyro poreikiams.
Taigi doktrina apie meilę yra taip „subalansuota“ : nors viena pusės kviečia labai aukštai ir gražiai, link pilnavertės meilės, kur yra kūnas ir dvasia, bet kartu matomas ir žmogaus trapumas, silpnumas. Jei vyras geidžia žmonos ne taip kilniai ir neišsigryninęs savo aistros, tas dar nesuteikia progos žmonai jam išdėstyti moralės teologijos paskaitą. Tam galima atrasti tinkamesnį laiką. Tad reikia būti vienas kitam jautriems.
Klasikinė doktrina kalba apie tai, kad santuokinis aktas yra moraliai pelningas – duoda nuopelnų. Bet turi atitikti tris sąlygas, kurios yra vaikai, tikėjimas ir sakramentai. Kiekvienas santuokinis aktas, jei jis yra atviras gyvybei ir nenaudojama kontracepcija; jeigu išreiškiama ištikimybė, ištikima meilė; taip pat jei žmonės yra malonės būsenoje, tuomet aktas yra moraliai pelningas. Jei vyras geidžia savo žmonos tik tam, kad negeistų kitų moterų, jei jis jaučia pagundą neištikimybei, Tomas Akvinietis sako, kad toks žmogus klysta, kad tai nėra tobula, bet nuodėmės nėra. Ir jei žmona mato jį tokį ir iš meilės jam yra prieinama, ir atsako į jo troškimą, tuomet jos elgesys yra geras – ,,su dideliu pliusu“.
Tad tokia yra turtinga, „subalansuota“ krikščioniška tyros meilės samprata.
