Prieš keletą dienų Vilniaus savivaldybės interneto svetainėje registruojant vaikus į darželius, tėvai savo vardus ir pavardes turėjo įrašyti į grafas „I tėvas“ ir „II tėvas“. Grafos „Mama“ ten nebuvo, tad mamos turėjo apsispręsti, kaip save įvardyti – „I tėvu “ ar „II tėvu“.
Panašu, kad tai nebuvo nei apsirikimas, nei, deja, pagarbos tėčiams išraiška artėjančios Tėvo dienos proga. Įrašai netrukus buvo pakeisti į „I tėtis/mama“ ir „II tėtis/mama“, ir tikriausiai tai galime laikyti artėjimo prie kai kurių Europos šalių ženklu, kuriose, įteisinus homoseksualių žmonių santuokas ir galimybę įsivaikinti vaikus, derinys „mama ir tėtis“ tapo diskriminuojančiu vienalytes poras.
Ar galime tapti tuo, kuo nesame?
Lietuvoje vienalytės poros santuokų registruoti dar negali, kaip ir negali įsivaikinti vaikų. Tačiau mėginimai plėtoti homoseksualių žmonių teises griaunant prigimtines šeimas vyksta įvairiais būdais ir kyla tiek iš vietinių, tiek iš tarptautinių šaltinių.
Vienas jų – „Europos Tarybos Konvencija dėl smurto prieš moteris ir šeiminio smurto ir kovos su juo“. Ta pati, apie kurią daug kalbama ir rašoma, tačiau vis nesutariama dėl vieno – ar kartu su kova prieš smurtą konvencija atvers galimybes atsirasti daugiau naujų lyčių (nei vien moterims ir vyrams) bei padės įteisinti naujas seksualinių orientacijų formas? Pritariantieji konvencijai sako „ne, taip nebus“. Tuo tarpu tėvams ir šeimoms atstovaujančios organizacijos skelbia savo susirūpinimą dėl to, kad konvencija įgalins homoseksualizmo propagavimą net ir švietimo įstaigose.
Tokiu atveju pravartu pasidomėti, ką apie tai mano pačios seksualinės mažumos, kokia yra situacija kitose šalyse. Štai Tarptautinė lesbiečių, gėjų, biseksualų ir interseksualų organizacija sveikina šią konvenciją ir džiaugiausi ja kaip dideliu laimėjimu. Organizacija nurodo, kad lesbietės, biseksualės ir translytėmis moterimis tapę buvę vyrai yra labiausiai pažeidžiamos seksualinių mažumų grupės. Ši organizacija stebėtojų teisėmis dalyvavo rengiant Konvenciją ir iškėlė šiuos klausimus. Ji laiko svarbiu pasiekimu tai, kad į konvencijos nediskriminacijos straipsnį įtraukta nediskriminacija socialinės lyties bei seksualinės orientacijos atžvilgiu, tokiu būdu biseksualiems ir lytį pakeitusiems (ir be lyties keitimo operacijos) asmenims suteikiant ypatingas apsaugos priemones. Tad šios organizacijos atstovė Linda Freimane šiltai sveikina Konvenciją ir ragina šalis greičiau ją pasirašyti.
Taigi, pasirašius konvenciją, būtų ginamos nebūtinai tos moterys, kurios gimė moterimis. Lytis čia apibrėžiama naujai, tai – socialinė lytis (gender), kuri reiškia socialiai susiformavusius vaidmenis, elgseną, veiklas ir bruožus, kuriuos tam tikra visuomenė priskiria kaip tinkamus moterims ir vyrams. Nieko bendra su biologija. Sąvoka apima tik vieną – socialinį lyties aspektą, biologinės lyties dimensijos čia nėra.
Toks požiūris atspindi moksliškai nepagrįstą gender ideologiją. Pagal ją, nebesvarbu, kuo gimėme, galime tapti bet kurios lyties atstovu. Kažkuo nauju, kuo nesame. Kitų šalių patirtis rodo, kad, atsiradus galimybei pasirinkti, dviejų lyčių tampa per mažai, todėl jos paprastai būna mažiausiai 5, o išradingi australai sugalvojo net per dvidešimt socialinių lyčių. Paradoksalu, kad, siekiant lyčių suvienodinimo, tik dar didėja lyčių įvairovė.
Tačiau net jei sava prigimtis labai nepatinka, ji niekur nedingsta. Vyrai galės vadintis moterimis ir reikalauti tokio įrašo pase, tik, deja, dėl to jie moterimis netaps. Konvencija, deja, taip ir nesugebės suteikti naujosioms „moterims“ galimybės subrandinti savyje gyvybės, išnešioti jos savo įsčiose, pagimdyti ir žindyti. Tai tik pastūmėjimas į dar didesnį iliuzijų pasaulį, deja, taip ir nepadėsiantį pasiekti trokštamos lyčių lygybės.
Toks žmogaus biologinės ir socialinės dimensijų atskyrimas viena nuo kitos prieštarauja visiems iki šiol atrastiems dėsniams apie žmogų. Mokslas jau yra išsprendęs „prigimties ir patirties“ ginčą, yra aišku, kad patirtis tęsia tai, ką pradėjo prigimtis, o žmogus yra biopsichosocialinė būtybė. Prieš keletą dešimtmečių dar daugelis specialistų tikėjo, kad berniukų ir mergaičių elgesys skiriasi dėl jų skirtingo auklėjimo, o dabar jau aišku, kad lyčių skirtumai turi reikšmingą biologinį pagrindą. Pvz., faktas, kad mergaitėms lengviau kalbėti apie jausmus, taip pat remiasi biologija – mergaitėms anksčiau išsivysto jungtys tarp smegenų žievės ir už emocijas atsakingos smegenų dalies – amygdalos.
Fizinis kūnas – ne vienintelė žmogaus dalis, tačiau visada būtina. Žmogaus prigimties atmetimas kaip antraeilės ir jos nepaisymas atveria duris nepateisinamiems socialiniams eksperimentams, kuriais bandoma kurti naują žmogų. Tiesa, įvairių eksperimentavimų su žmogumi jau yra buvę, ir jų tikslai ne visada galėjo atrodyti blogi, bet priemonės visada buvo nepateisinamos.
Naciai bandė sukurti naują žmonių rūšį, kuri atitiktų tam tikrus idealiais laikomus fizinius duomenis. Atskirti nuo savo tikrųjų tėvų, auginami elitinių SS dalinių narių, užaugę jie būtų turėję valdyti Trečiąjį Reichą, bet tai neįvyko. Sovietai taip pat bandė priverstiniu būdu kurti naująjį ateistinį žmogų, kursiantį šviesų rytojų, kuris taip ir neatėjo. Projektai žlugo, buvo pasmerkti, o užaugę vaikai gydosi vidines traumas. Beje, Hitleris suprato ir vaikų svarbą siekiant kurti naują žmogų: „Duokite mums vaikus ir mes sukursime naują ateitį, naują kartą“, – sakė jis.
Stereotipų naikinimas: kodėl vaikai?
Kitas konvencijos žingsnis, siekiant ištrinti skirtumus tarp moterų ir vyrų, – tai lyčių stereotipų naikinimas, į ugdymo turinį įtraukiant mokymo medžiagą apie lyčių vaidmenis be stereotipų. Gal tai gerai? Gal mes kalbame apie indų plovimą ar moterų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime? Ir vis dėlto kas tie naikintini stereotipai? Konvencija nesako, kokius stereotipus reikėtų naikinti, tačiau iš to, kokios programos vykdomos užsienio šalyse siekiant naikinti lyčių stereotipus, galima daryti tam tikras išvadas.
Štai Prancūzijos švietimo reformos projekte kalbama apie tai, kad „lyčių lygybės mokymas“ turėtų tapti pagrindine pradinių mokyklų misija nuo 6 metų amžiaus ir kuriuo būtų siekiama kovoti prieš lyčių stereotipus. Kaip teigia Prancūzijos švietimo ministras Vincentas Peillon’as, „pasaulietinės moralės tikslas yra panaikinti visus šeimos, etninius, socialinius ir intelektualinius apribojimus vaikui, kad leistume kiekvienam vaikui išsilaisvinti“.
Lyčių stereotipų panaikinimas suvokiamas kaip vienas iš vaiko išlaisvinimo būdų. Projekte laikomasi nuostatos, kad skirtumai tarp vyrų ir moterų nėra sąlygoti prigimties, bet susiklostę istoriškai ir suformuoti socialinių veiksnių. Tad siekiant užkirsti kelią „seksualinei diferenciacijai“ mokytojams siūloma žodžius „berniukas“ ir „mergaitė“ keisti neutraliais žodžiais „draugai“, „vaikai“ bei sekti pasakas, kuriose vaikai turi dvi mamas ar du tėčius.
Ispanijoje taip pat jau anksčiau buvo inicijuojamos privalomos ir nuo pradinių klasių prasidedančios mokymo programos, orientuotos į lyčių lygybę ir vaikų seksualumą. Tačiau dalis Ispanijos visuomenės tam pasipriešino: 55000 šeimų atsisakė leisti savo vaikus į šiuos mokymus, tėvai įkūrė daugiau nei 70 vietinių ir regioninių asociacijų, siekdami kovoti su tokiais mokymais. Daugeliui tėvų buvo iškeltos teisminės bylos, dalis tėvų savo ruožtu kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą ir dar laukia jo sprendimo. Vokietijoje tėvai dažniau renkasi „pasėdėti kalėjime“, nei leisti vaikus į lytinio švietimo pamokas. Daugelyje Vokietijos regionų, 7–9 metų vaikų tėvai, iš anksto sužinoję pamokų turinį, prašė išbraukti jų vaikus iš mokymų. Tėvams atsisakant sumokėti už tai jiems skirtas baudas, jie turėdavo atlikti 43 parų bausmę kalėjime. Kai kurie tėvai, auginę daugiau nei vieną vaiką, „atsėdėjo“ ne vieną tokį terminą kalėjime.
JAV seksualinio mokymo programos pradedamos vykdyti nuo darželio. Gėjų ir lesbiečių organizacijos aktyvistas ir darželio auklėtojas Jaki Williamsas, sako, kad darželinuko amžiuje ugdosi vaiko superego, todėl būtent tada reikėtų pradėti lytinio švietimo programas vaikams. Dar prieš dešimtmetį gėjų, lesbiečių ir švietimo tinklo organizacijos įkūrėjas ir vadovas Kevinas Jenningsas, vėliau prezidento Obamos paskirtas dirbti Švietimo departamente, prisipažino laukiantis dienos, kai mokyklose homoseksualumo skatinimas bus vertinamas teigiamai.
Akivaizdu, kad prigimtinių šeimų teisėms iškilo rimti iššūkiai, nes jos kertasi su gėjų ir radikalių feminisčių siekiais. Ursula Hirschmann yra pasakiusi, kad „biologinės šeimos galas reikš ir lytinės priespaudos pabaigą, o feministinė lygybė reiškia ne vien lygybę prieš įstatymą, bet tai, kad moterys nebus priverstos išnešioti vaikų“. Šiam feminizmui rūpi visiškai naujas žmogaus paveikslas, o šeima, motinystė ir nėštumas laikomi moters diskriminavimo forma, tad siekiama visiškai panaikinti šeimą. „Gėjų manifestas“ sako, kad šeima yra melo, išdavystės, vidutinybių, veidmainystės ir smurto židinys, todėl ji bus panaikinta. Šeimos yra nereikalingos norint pradėti ir užauginti vaiką, nes „genetinėse laboratorijose bus pradėti ir išauginti tobuli berniukai. Jie augs komunose, prižiūrimi bei auklėjami homoseksualių eruditų“.
Tokiu būdu nėštumas, gimdymas ar kūdikio žindymas imami laikyti tais „socialiai susiformavusiais lyčių vaidmenimis ir veiklomis“, kurias ketinama rauti su šaknimis siekiant išlaisvinti moteris. Tad tai, kas mūsų pratėvių buvo tikrai išaukštinta – motinystė – imama matyti kaip kliūtis lyčių lygybei ir tampa nužeminama. Tokie socialiniai eksperimentiniai projektai, kylantys ant socialinės lyties (gender) ideologijos pamato, kelia grėsmę šeimai, o kartu ir visai visuomenei.
Kur toliau?
Gender idologijos propagavimas neapsiriboja mokyklomis ir vaikų ugdymu naikinant lyčių stereotipus. Tėvų teisės kertasi su bendra nediskriminavimo politika seksualinės orientacijos atžvilgiu. Įvairiose šalyse vis daugėja žmonių, kuriems yra pritaikytos sankcijos dėl to, kad moraliai nepalaiko homoseksualumo. Pvz., Anglijoje nuo to laiko, kai 2010 metais buvo priimtas lygybės ir nediskriminavimo įstatymas, nuolat daugėja suėmimų, štai vienas gydytojas turėjo palikti darbą po to, kai nesutiko dalyvauti priimant sprendimą dėl vaikų įvaikinimo vienalytėse porose, katalikiška įvaikinimo tarnyba užsidarė po to, kai atsisakė vaikus įvaikinti vienalytėse porose. Kalifornijoje, vienoje iš liberaliausių JAV valstijų, lytis taip pat apibrėžiama nepriklausomai nuo biologijos – kaip lytinis tapatumas. Čia jau yra įsibėgėjusios mokymo programos, kuriomis siekiama nediskriminacijos seksualinės orientacijos atžvilgiu. Tai atsispindi ir jaunų žmonių apklausos rezultatuose – 75 proc. jų mano, kad homoseksualumas turi būti priimamas kaip alternatyvus gyvenimo būdas.
Pasaulyje stebima tendencija, kad iškart po vienalyčių porų santuokų įteisinimo, pasideda diskusijos apie toleranciją kitoms lytinio potraukio formoms. Danijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje jau prabilta apie kraujomaišos legalizavimą, kaip europietišką lyčių lygybių normą, o visus besipriešinančius siūloma vadinti „incestofobais“ ir bausti už pasipriešinimą. Atsiranda ir iniciatyvų normalizuoti pedofiliją. Štai Kanadoje vis stiprėja įsitikinimai, kad pedofilija yra „dar viena seksualinė orientacija“ kaip heteroseksualumas ar homoseksualumas. Tokį požiūrį 2010 metais Kanados parlamente išsakė ir pakviesti ekspertai.
Po Antrojo pasaulinio karo, kaip atsakas į nacių ir komunistų totalitarizmą, žmogaus teisių deklaracijomis buvo įtvirtintos tėvų teisės. Štai Visuotinė žmogaus teisių deklaracija pripažįsta, kad „šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė, ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma” (16 str.,3 d.) bei „Tėvai turi pirmumo teisę parinkti savo vaikams mokymą.“(26 str.,3 d.). Tačiau panašu, kad šeimų teisių norima nepaisyti dėl socialinių projektų. Imama remtis ne šeima, o tolerancijos, nediskriminavimo sąvokomis. Tiesa, Lietuvoje ištrinti skirtumus tarp moterų ir vyrų, tarp motinų ir tėvų gali būti sunkiau ir dėl kalbos ypatumų.
Lietuvių kalboje nėra atskiro žodžio, apibrėžiančio kartu mamą ir tėtį nesusakant jų lyties, kaip, pvz., anglų kalboje žodis „parent“. Turime tik moterišką mamą ir vyrišką tėtį. Taip pat neturime ir neutralaus įvardžio, kuriuo galėtume vadinti vaikus nenusakant jų lyties, nes lyčiai neutraliu žodžiu „tai“ vadiname tik negyvus daiktus. Galbūt tai bus vienas saugiklių, padėsiantis išsaugoti žodžius Mama ir Tėtis? Ir ne tik žodžius.
Turėti Mamą ir Tėtį – vaiko prigimtinė teisė, nes nė vienas vaikas neatsirado kitaip kaip tik iš vyriškos ir moteriškos lytinių ląstelių jungties. Ir dviem ar trims mamoms niekada nelemta tapti tikrove, nebent tik iliuzija ar sapnais, kuriais šiandien kai kas taip nori svaiginti mūsų vaikus. Tai, kad moterys tampa mamomis, o vyrai tėčiais – ne stereotipai, o mūsų prigimties suteiktos dovanos.