Gudručio vaistinė

Gerosios pamokos ir praktikos, kurias padovanojo pandemija

Gerosios pamokos ir praktikos, kurias padovanojo pandemija

Pandemija atnešė daug traumų, ypač psichologinių. Pakenkė verslams, kurie jei dar kažkaip atsilaikė su valstybės parama, po energetinės kainų pasiutpolkės gali ir nebeišgyventi. Pandemija leido pasimatuoti naujo pasaulio rūbą, kuriame paaiškėjo, kad darbas, mokslai, susitikimai Zoom‘e yra alternatyva, bet dažnu atveju tik iš bėdos. Ir visgi galbūt globali, pasaulinė pandemija galbūt atnešė ir pozityvių pamokų ar bent suvokimų, kurie nusėdo mūsų gyvenime. Tik jie liko nepastebėti, neįvertinti, nereflektuoti?

Visuomenė susitelkė

Kaip vieną gerųjų pavyzdžių Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto psichiatrijos klinikos profesorius, vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras įvardijo visuomenės susitelkimą bei suvokimą, įvertinimą sunkaus medikų darbo. Tai ypač buvo matyti pandemijos pradžioje, kai organizuotos įvairios akcijos. Tiek renkant paramą trūkstamoms apsaugos priemonėms, tiek ir fiziškai palaikant, t.y. savanoriaujant vadinamuosiuose „rektoriuose“ ar atliekant kitus pagalbinius darbus ligoninėse. Čia ypač pasižymėjo Šaulių sąjunga, kurios paskirtis iš dalies ir yra ateiti bei padėti ten, kur labiausiai reikia.

„Medikai net buvo suvokiami kaip tikri herojai. Buvo savanorių, kurie padėjo ir ligoninėse ar eidavo ką nors atnešti senjorams. Mes visada mėgstame akcentuoti rizikos veiksnius, bet paaiškėjo, kad yra daug bendruomeniškumo ne tik sostinėje ar didmiesčiuose, visur. Ypač krizių atvejais. Tiesa, krizė kažkiek ir skaldo, nes atsiranda skirtingos nuomonės, bet kartu ir sutelkia. Paradoksas – kuo gilesnė krizė, tuo labiau ji sutelkia“, – sakė prof. D.Pūras.

Psichologinė sveikata – jau ir vyrų reikalas 

„Pasitvirtino ir liaudies išmintis, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ši pandemija suformavo reiškinį, kurio Lietuvoje anksčiau nebuvo. Daug žmonių, ypač vyrų, suvokė, kad ir jie gali turėti psichikos sveikatos problemų“, – sakė profesorius Dainius Pūras.

Anksčiau vyravę prietarai, jog vyrai neverkia ar nerodo jausmų, neturi problemų per pandemiją, jei ir neišnyko, bent jau atsitraukė į antrą ar bent trečią planą. Turėti savo psichologą, o kartais ir psichiatrą, kažkuria prasme irgi tapo nauju normalumu.

„Anksčiau Lietuvoje vyravo gynybinė pozicija. Nebuvome praėję to vakarietiško psichoanalizės etapo, kai buvo mada analizuoti savo psichikos sveikatą, vaikščioti pas psichoterapeutą. Vakaruose ši tradicija sena. O pas mus, ypač vyriškos lyties atstovui pasakyti, jog galimai jis turi psichologinių problemų ir jam reiktų kreiptis į psichosveikatos specialistą, galėdavo sukelti tikras pykčio reakcijas. Žmogus įsižeisdavo. Psichologai tai vadina gynyba, neigimu. Vyravo požiūris: aš esu stiprus, tokių problemų neturiu ir negaliu turėti“, – sakė prof. D.Pūras.

Toks požiūris, anot profesoriaus, yra pavojingas, nes žmonės, kurie neigia gilumines problemas, vėliau tampa kitų, sudėtinių problemų dalimi. O jos gali pasireikšti kaip grasinimai žudytis, savižudybės bandymai ar net ir „sėkmingi“ suicido atvejai.

Problemos neigimas, jos slopinimas gali pasireikšti girtuokliavimu, kaip priemone pabėgti nuo realybės, iššūkių, atsakomybių ar įsipareigojimų.

Išaugo terapeutų paklausa 

„Per pandemiją tapo vis sunkiau patekti (pas psichoterapeutus – aut.). Vadinasi, stipriai padidėjo šių specialistų paklausa. Kitaip tariant, Lietuvoje žmonės pradėjo kreiptis į juos ne tik todėl, kad daugiau problemų atsirado, bet ir todėl, jog ėmė kreiptis ir tie, kurie anksčiau nesikreipdavo.

Žmonės net ėmė triukšmauti, klausti, kas čia vyksta. Kodėl taip sunku, beveik neįmanoma pas jus patekti. Kodėl tenka taip ilgai laukti?

Tikiuosi, kad tai padės sveikatos apsaugos sistemai ir valstybei suvokti, jog prieinamumą prie psichikos sveikatos paslaugų reikia stipriai didinti. Iki šiol buvo laikomasi nuomonės, jog niekas čia per daug nesikreipia. O kai specialistai sakydavo, kad yra daug problemų, atsakymas būdavo, jog besikreipiančių nėra daug“, – sakė prof. D.Pūras

Anot profesoriaus, dabar žmonės ėmė masiškai kreiptis ir dėl savęs, ir dėl vaikų. Nebeliko ir pasakymo: „Aš ne psichinis. Gydykite tuos psichinius. Aš normalus“. Dabar, anot pašnekovo, jau ir daug vadinamųjų normaliųjų supranta, kad normalu turėti psichikos sveikatos problemų, o galop kartu ir savo terapeutą. Tad, pastebi profesorius, reikalingos permainos, kurios tą sistemą gerintų. Nes priešingu atveju, patenkama į spąstus, kai nėra besikreipiančiųjų valdininkai ar politikai nemato poreikio ką nors keisti.

Pašnekovas sako, kad ir prieš pandemiją kartais jam tekdavo sulaukti skambučių, prašymų rekomenduoti kolegą ar nusiųsti pas gerą reputaciją ir kompetencijas turintį kolegą. Anksčiau po tokio prašymo ir vos kelių skambučių besikreipusysis dažniausiai dar tą pačią savaitę patekdavo pas rekomenduotą specialistą, kuris privačiai teikia tokias paslaugas. Nuo pandemijos pradžios iki dabar profesoriui irgi teko kreiptis į kolegas, pasiteirauti dėl terapinių paslaugų teikimo. Dabar atsakymai nedžiugina. Privačiame sektoriuje yra susidariusios 3-5 mėnesių eilės.

Pašnekovas sakė, kad valstybiniame sektoriuje eilės trumpesnės, specialistai ten irgi dirba geri, bet dirbama „konvejerio principu“, konsultacijos teikiamos tik kartą per mėnesį. Tad šiuo metu net ir tie, kurie turi finansinių išteklių ir norėtų gydytis privačiai, yra priversti laukti ilgose eilėse, o galbūt ir tarp konsultacijų turėti daug ilgesnes, nei norėtųsi pertraukas, pavyzdžiui, mėnesį vietoj savaitės.

Sugriautos rožinės svajonės

Karantino pradžioje buvo tikėjimo, kad darbas iš namų sujungs šeimas. Vaikai pagaliau pamatys tėčius, kurie amžinai dirba ar yra darbe. Deja, šis mitas griuvo. Jei ne pirmosiomis dienomis, tai pirmosiomis karantino savaitėmis jau tikrai. Pasimatė, jog susikaupti darbui tokiomis sąlygomis yra sunku ar net neįmanoma. „Tėčiai ilgiau pabuvę namie pradėjo, švelniai tariant, nervuotis, mat ėmė suprasti, jog žymiai paprasčiau yra būti darbe nei visą parą su vaikais. Ėmė kilti noras pasitarti su psichologu, ar psichoterapeutu“, sakė – prof. D.Pūras.

Ir čia pat pridūrė, jog tokiame mąstymo paradigmos pasikeitime jis mato didelį pliusą, esą tai visuomenės brandos ženklas bei suvokimas to, ką senokai suvokė vakariečiai – normalu suprasti, kad šioje sferoje galiu turėti problemų, o nenormalu yra jas neigti. Šis suvokimas visuomenėje smarkiai padidėjo, tad lieka tik pagerinti paslaugų prieinamumą.

Pozityvios tendencijos vis labiau įsitvirtina

Iš teigiamų pasikeitimų ar naujų teigiamų tendencijų pašnekovas išskyrė ir tai, jog po pandemijos dar labiau sustiprėjo lyčių lygybės principas, kuris jaučiamas jo kasdienėje profesinėje veikloje. Štai anksčiau vaikus pas psichiatrą atlydėdavo išimtinai tik mamos, o kartais jas pavaduodavo močiutės. Šis vaidmuo ar funkcija nebuvo suvokiama, kaip tėčių pareiga. O jeigu tėvas ir atveždavo vaikus iki ligoninės ar poliklinikos, į kabinetą jis neužeidavo ir likdavo mašinoje ar su cigarete rankose.

Pakviestas užeiti į kabinetą, juolab nupiešti medį, žmogų, namą (pagal plačiai paplitusį testą) įsižeisdavo ir kabinetą palikdavo. Tokių atvejų būta ir profesoriaus praktikoje. Kai kurie pasibaigę net ir skundais Sveikatos apsaugos ministerijai, esą dėl tyčiojimosi. Dabar tendencijos kitokios, tad tėvai pakaitomis atveža vaikus į konsultacijas, kurios dažnai vyksta kas savaitę.

Anksčiau vyravę prietarai, jog vyrai neverkia ar nerodo jausmų, neturi problemų per pandemiją, jei ir neišnyko, bent jau atsitraukė į antrą ar bent trečią planą. Turėti savo psichologą, o kartais ir psichiatrą, kažkuria prasme irgi tapo nauju normalumu.

TAIP PAT SKAITYKITE