„Na va, štai ir vėl aprėkei savo vaiką, – ši mintis įkyriai skamba mano galvoje. – Esi bloga motina.“ – „Ne, esu gera mama, nes turiu nuostabius vaikus“, – kita mintis bando teisinti mane. O juk tai, kuo aš patikėsiu, į kurią pusę pasuksiu, ir atsispindės mano elgesyje, nuotaikoje ir tarpusavio santykiuose šeimoje.
Pastaruoju metu šias mintis ėmiau aiškiai atskirti. Ėmiau analizuoti: kada tikėjau, kad esu bloga motina, mane kankino kaltės jausmas ir sekė logiška reakcija – supykti, išteisinti arba pasmerkti kitą. Galiausiai – konfliktas, nuoskaudos, nusivylimas.
Aš nesistebiu, kad žmonės stengiasi visas kaltes suversti kitiems, bet štai ką suvokiau: vadinasi, kai mano vaikas kaltina mane ar kažką kitą, tai apkaltinimo mintis nuolat stuksena jo galvoje. Kaltinimas kaipo toks yra nukreiptas į asmenybę, o ne į elgesį. Ta mintis jam kužda: tu blogai pasielgei, vadinasi – tu blogas, niekam tikęs ir pan.
Bet juk tai melas. Tu – geras, tik pasielgei negerai. Labai svarbu atskirti asmenybę nuo elgesio. Ir palaikyti vaiką – tu geras, mylimas, bet toks elgesys neatitinka to, kas tu esi. Tu juk nuostabus žmogus ir myliu tave besąlygiškai, kad ir kaip tu pasielgtum, nes tu – mano vaikas. Bet naudokis mano meile tinkamam elgesiui.
Jei save laikome gerais tėvais, o savo atžalas – nuostabiais vaikais, tai ir mūsų lūkesčiai bus pozityvūs, kaip ir mūsų žodžiai bei elgesys. Ir atvirkščiai, nuo minčių apie kaltę teigiamų dalykų gyvenime sulaukti itin sunku.
Vaikų auklėjimas – nepaprastas kelias, bet jūs jau einate juo, vadinasi, galite tai padaryti. Ir darote tai gerai. Jūs mylite savo vaikus ir linkite jiems gero. Todėl pasirinkite gyvenimą, mintis, kurios neša meilę, džiaugsmą ir taiką.
Yanos
