Pasakojimai apie vilkolakius, vampyrus ir žmogėdras audrina žmonių vaizduotę jau daugelį amžių. Šioms mitinėms būtybėms priskiriame žmogui neva nebūdingą žiaurumą, jėgą ir mintis. Filmuose ir knygose vilkolakiai ir vampyrai žudo be pasigailėjimo ir net patirdami malonumą, o mūsų supratimu tai yra „nežmoniška“, netikra ir nebūdinga žmonėms.
Tam tikrus veiksmus, elgesį esame linkę vadinti „nežmoniškais“, o kitiems priskirti „žmogiškumo“ elementus tarsi norėdami pabrėžti, kad vienaip elgtis gali tik mitiniai siaubūnai, o kitaip – žmonės. Deja, istorija, psichologų studijos ir daugelio žmonių patirtis rodo, kad viskas, ką mes vadiname „nežmonišku elgesiu“, yra būdinga žmonėms, o žmonės yra destruktyviausia žemės rūšis. Mes linkę naikinti ne tik kitas rūšis, bet su stebėtinu žiaurumu kimbame kitiems žmonėms į atlapus, tūkstančius siunčiame myriop, nė nesusimąstydami, ką tuo metu darome, kuriame vis tobulesnius ginklus ir nuolatos kariaujame.
Pasak Donaldo G. Duttono, parašiusio knygą apie genocido psichologiją, slenkant amžiams žmonės išmoko gaminti tobulesnių ginklų, bet atjautos ir gailesčio nepadaugėjo. XX amžius garsėjo įvairiais žiaurumais, bet atidžiai patyrinėjus pamatytume, kad šie žiaurumai išties labai panašūs į tuos, kuriais garsėjo mūsų protėviai XII ar XIII amžiuje. Kaip anuomet, taip ir dabar mums svarbu rasti priešą jį apkaltinti tam tikrais nusikaltimais arba ketinimu juos padaryti, suvienyti visuomenę prieš priešą, o tuos, kurie atsisako paklusti, – apkaltinti tėvynės, genties, tautos išdavimu. O tada – visi keliai kariauti, naikinti yra atviri.
Pasak mokslininkų, baimė ir tam tikros kovą prieš kitus žmonės programuojančios mintys plinta tarsi virusas, ir netrukus minia, visuomenė, tauta yra pasiruošusi sunaikinti „priešus“. Naikinama taip atkakliai, kad net „priešo“ kūdikiai sulaukia žiauraus likimo. Baimė, minios jausmas, propaganda gimdo žudiką, o kartais – genocido vykdytoją.
Žiaurius žmones dažnai linkstama vadinti žvėrimis, bet, pasak psichologų, tyrinėjančių genocido psichologiją, tai tipiškas žmogaus bandymas nustumti nuo savęs kaltę ir atsakomybę, užsimesti žmogiškumo skraistę ir pasakyti, kad „mes taip nedarome arba tai yra netipiška“. Genocidas, pasak psichologų, – nėra netipiškas reiškinys, ir užuominų apie tai galime rasti net Biblijoje.
Tyrinėtojai pažymi, kad žmogaus protas nėra linkęs fiksuoti ir jautriai reaguoti į statistiką, skaičius, masinius vaizdus. Vieno žmogaus istorija visada yra tragedija, daugelio žmonių tragedijos tampa statistika, kurios žmogus nepriima asmeniškai. Psichologų daryti tyrimai rodo, kad vaikai, sulaukę trejų metų, ima skirti asmenines ir visuomenines ribas. Užgauti draugą – asmeninis veiksmas, už kurį galima sulaukti atpildo, bet susipešti grupėje, kur yra ne vienas asmuo, – jau grupės veiksmas, kur visi kalti, bet kartu nė vienas nekaltas. Minia, grupė ištrina asmeninės atsakomybės ribas.
Pasak psichologų, masines žudynes lydi nebaudžiamumo, galios ir „dieviškumo“ jausmas, todėl genocide dalyvaujantys žmonės retai jaučiasi kalti, retai gailisi, o kartais net stebisi dėl bausmės, kurios vėliau sulaukia. Donaldas G. Duttonas savo knygoje The psychology of genocide, massacres, and extreme violence pateikia pavyzdį, jaudinantį visus amerikiečius – JAV 101 grupės oro desanto kariai karo Vietname metu žudė, prievartavo civilius vietnamiečius, kolekcionavo jų kūnų dalis. Jei tai būtų daręs vienas žmogus, tarkime, serijinis žudikas, jis būtų persekiojamas, sučiuptas ir nubaustas, bet kariai nebuvo nubausti, nes kariniame konflikte ribos tarp to, kas galima, ir to, kas negalima, normalu ir nenormalu išsitrina, o grupė, įvykdžiusi nusikaltinimus, nesijaučia kalta.
Tautos, visuomenės ir valstybės yra skirtingos, bet, pasak specialistų, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms bet kuri visuomenė gali pasukti genocido keliu. Genocido aktai niekada nebūna susiję su civilizuotomis ar necivilizuotomis visuomenėmis, gali skirtis masinio naikinimo būdai, vietos, bet pats naikinimo faktas – ne.
Genocido aktu galima laikyti dirbtinį badą Ukrainoje ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kurį vykdė išsilavinę komunistų veikėjai, kaip ir sustyguotą, gerai organizuotą ir net industrializuotą žydų genocidą Antrojo pasaulinio karo metais. Ruandos genocidas buvo greitas ir veiksmingas, valstybės organizuotas, bet vykdytojai, kitaip nei nacių laikais, buvo beveik visi vienos etninės grupės nariai. Serbai bosnių musulmonų vyrus žudė Europos viduryje, ir tai vyko visai neseniai, todėl kalbėti apie civilizuotų ir necivilizuotų visuomenių skirtumus, turint omenyje genocidą, neverta.
Pasak sociobiologų, svarstant apie žiaurumo kilmę galima kalbėti apie tam tikrą žmonijos paveldėjimą iš medžiotojų protėvių, kuriems žiaurumas buvo išgyvenimo sąlyga. Žmonės išsiugdė didesnį žiaurumą nei kitos rūšys galbūt ir todėl, kad yra tiesiog protingesni už visas būtybes, gyvenančias šalia, kai kurie mokslininkai žiaurumą, gebėjimą ir poreikį masiškai žudyti savo rūšies atstovus sieja su protiniais gebėjimais. Pasak genocido tyrinėtojo Adamo Joneso, gali būti, kad būtent protas pagimdė žiaurumą, o su juo ir genocido aktus.
Dar vienas dalykas, kuris stebina ir glumina paprastus žmones, bet nekelia nuostabos specialistams, yra genocidą, masinius žudymus vykdančių žmonių reakcija. Pasak liudininkų, o ir pačių žudikų, žudydami žmones, jie nejautė darantys kažką išskirtinio. Vienas ryškiausių pavyzdžių, kurį nuolat kartoja istorikai, – vokiečių policininkų elgesys Lenkijoje Antrojo pasaulinio karo metais. Rezervinio policijos bataliono policininkams buvo pavesta naikinti žydus, bet prieš tai bataliono vadas, kuris pats abejojo tokio įsakymo teisingumu, pasiūlė pagyvenusiems vokiečių policininkams pasitraukti ir nevykdyti šios užduoties. Iš keliasdešimties žmonių šaudyti žydus atsisakė tik keli, dar keli pasitraukė „operacijai“ prasidėjus. Visi kiti „nenorėjo išsiskirti iš aplinkos, nuvilti bičiulių“, todėl dalyvavo žudymuose. Retas kuris po to gailėjosi, retas kuris įvertino tai, ką padarė. Tai nebuvo specialiai treniruoti žudikai, tai buvo paprasti vidutinio amžiaus vokiečių policininkai, žmonės, kuriems prieš tai nebuvo tekę žudyti.
Panašią situaciją savo knygoje A Time for Machetes: The Rwandan Genocide – The Killers Speak aprašė ir Jeanas Hatzfeldas, kalbinęs Ruandos genocido vykdytojus. Knygoje yra keliolika interviu su paprastais kaimo ir miesto gyventojais, kurie tris mėnesius „į genocidą“ eidavo tarsi į darbą. Žmonės pasakoja, kad žudydami kaimynus jie nejautė nieko ir nė neprisimena, kiek bendrapiliečių mirė nuo jų mačečių. Paklausti, kodėl taip darė, jie dažniausiai gūžčiodavo pečiais, ir tik kai kurie tikino bijoję genocido organizatorių keršto.
Psichologai tikina, kad toks elgesys – normalus. Žmonės žudė negalvodami, nes žudydami nesuvokė, jog žudo tokius pačius kaip jie. Žudymo procesas yra nužmoginamas, daugybė mirusių žmonių nebestebina ir nebebaugina, žmogaus sąmonė blokuoja tokius vaizdus, jausmus, kuriuos gali jie sukelti, ir ima veikti beveik automatiškai. Genocido vykdytojai paprastai nekenčia tų, kuriuos žudo, todėl nesuvokia jų kaip žmonių. Net po to, kai baigės Ruandos genocidas, o genocido vykdytojai paspruko į kaimyninę Kongo Demokratinę Respubliką, daugelis tų, kurie žudė, nė nebandė slėpti, kad dalyvavo genocide. Tai nebuvo gėdinga ar baisu. Pabėgelių stovyklose, Ruandos pasienyje, kur beveik visi turėjo tokios pat patirties, tai buvo kasdienybė, istorijos dalis, kurią žmonės tiesiog nešiojosi su savimi.
Mes skaudžiai priimame vieno žmogaus tragediją, skubame į pagalbą įstrigusiems kalnuose, pristigusiems pastogės, maisto ar šildo žodžio, bet milijonų kančias žmogaus protas priima sunkiai, statistika nebekelia gailesčio, nedilgina širdies. Gal kaip tik todėl vienas didžiausių tironų pasaulio yra pasakęs, kad vieno žmogaus mirtis yra tragedija, o tūkstančių – tik statistika.
Jūratė Važgauskaitė
