REXSAN

Gegužės knygos vaikams

Akivaizdu, kad didysis knygų leidybos bumas atslėgęs… Leidėjai, matyt, brandina idėjas naujam sezonui, kurį dažniausiai pradeda rudenį, o mes tuo tarpu pasiraitojam rankoves (tiksliau, patogiai įsitaisome ant sofutės ar kur ant pievos parke) ir skaitome tai, ką turime dabar. Juo labiau kad jau prasidės atostogų maratonas, kada visi (ir suaugusieji, ir vaikai) norėsime paskaityti kai ką įdomaus ir neprivalomo.

Gegužė mums siūlo žaismingų knygų: pradedant nuotykiais, langelių žaidimais, baigiant smagiais eilėraščiais ir kelione į nepaprastą skrajūnų karalystę. Kviečiu susipažinti su 10 naujų knygų vaikams.

U. Šimulynaitė. Avinas Liudvikas Besarabijos stepėje. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. 48 p.

Tai pati naujausioji mums gerai pažįstamos Ulos knyga. Susipažinome su jos privačiu vaiduokliu ir kotonais, o dabar į skaitymo nuotykį kviečia avinas Liudvikas. Jis ne ką mažiau įdomus ir netikėtas nei ankstesnieji personažai. Knyga turi ir stiprų istorinį kontekstą: jei manote, kad Besarabija – išgalvota šalis, klystate. Įvade galėsite sužinoti, kas tai per šalis ir kur jos būta. Beje, knyga vizualiai patraukli, stilinga. Iliustracijos šmaikščios ir ekspresyvios: manau, kad Ulai pavyko sukurti ne šiaip sau kažkokią avį, o tikrą, gyvą, nuotykių išsiilgusį ir šiek tiek kvaištelėjusį personažą Liudviką.

Šiek tiek apie istoriją. Avinas Liudvikas ilgą laiką tiesiog buvo avis, kaip ir visos kitos, rupšnojo saulės ir įsibėgėjusių vėjų nukamuotas žoleles, neėmė nieko per daug į širdį. Tačiau vieną dieną, vieną mirksnį, jis suvokė, kad jo gyvenimas per nuobodus! Ir nusprendė jį pakeisti. Bet nuo ko pradėti? Juk be savo gimtosios stepės, jis nieko šiam pasauly nežino, o galbūt nieko už stepės daugiau ir nėra.

Ši, kaip ir ankstesnės Ulos knygos, turi švelnių pamokymų, sumaniai pateiktų moralų. Kas norės, šioje knygelėje suras ir emigracijos, rūkymo poveikio temas, įžvelgs poreikio išlįsti iš įprasto sau gyvenimo normų, ieškoti daugiau ir justi giliau. Šią knygą puikiai galėtų skaityti ir paaugliai ar suaugusieji – jiems daugiau galimybių „perskaityti“ giliuosius pasakojimo klodus.

S. Nordqvist. Findusas išsikrausto. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 28 p.

Jei dar neteko susipažinti su geraširdžiu keistuoliu dėdule Petsonu ir nenuorama jo katinu Findusu, turite puikią galimybę – prieš jus jau devintoji Petsono ir Finduso nuotykių knygelė. Tikiu, kad šiuos savitus, juokingus, šiek tiek absurdiškus personažus spėjo pamilti daug vaikų. Ir labiausiai, matyt, dėl to, kad visi pasakojimai byloja apie draugystę, rūpinimąsi vienas kitu ir nuoširdų džiaugsmą.

Jei dar nežinote, katinas (kalbantis!) Findusas su Petsonu ir būreliu vištų gyvena mažame kaimo namelyje. Visos istorijos, kaip ir ši, prasideda nuo paprastų kasdienių, rutiniškų įvykių, kurių pilna ir mūsų gyvenime, tačiau čia jie virsta šmaikščia istorija. Kilusi problema iki istorijos galo išsprendžiama, o autorius parodo, kaip išradingai tai galima padaryti. S. Nordqvisto iliustracijos atpasakoja ir įtikinamai papildo herojų nuotykius: labai taikliai ir išraiškingai perteikiamos reakcijos ir emocijos. O vaikai, kaip žinome, pirmiausia išmoksta skaityti paveikslėlius, tad iliustracijos padeda suvokti klausomą/ skaitomą tekstą. Iliustracijos tokios išsamios, kad kaskart vis randame ką nors nauja, o jei jas varto mažasis skaitytojas – istorijos neišseks ilgą laiką.

Šioje knygoje patirsite, kas nutiko, kai vieną eilinį rytą katinukas pareiškė, jog išsikraustys. Taigi, ką darys Petsonas ir ar Findusui pavyks gyventi vienam?

S. Schwake. Meno laboratorija vaikams. – Kaunas: Kitos knygos, 2013. 144 p.

„Kitos knygos“ vis drąsiau žengia į vaikų literatūrą: pernai išleistos pirmosios leidyklos knygos vaikams buvo pastebėtos ir įvertintos ne viena premija. Tačiau ši knyga, nors, beje, joje ir yra žodis „vaikams“, vis dėlto, sakyčiau, labiau skirta menininkams tėvams ir mokytojams. Sutinku su leidėjų anotacija, jog tai puiki mokymosi priemonė mokykloje, tačiau kaži ar šia knyga taip paprastai pasinaudos su menu nedaug ką bendro turintys tėvai. O prieinamų knygų apie meną tikrai reikėtų. Ir šiuo atžvilgiu paprastesni patarimai ir lengvai įgyvendinamos idėjos, man rodos, būtų populiaresnės, nes sudėtingesni meno kūriniai ir nuosavos laboratorijos įsirengimo vadovėlis ne visiems reikalingi ir prieinami.

Tiesa, knygos svoris nuo to, jog ji nėra pop, nesumažėja. Knygoje pateikti 52 meno projektai, apimantys piešimą, tapybą, grafiką, popieriaus technikas, koliažą ir mišrią techniką. Jei esate pasiryžę eksperimentuoti ir siekiate išmokti savo mintis išlaisvinti popieriuje, ši knyga gali padėti tai padaryti. Knygoje rasite daug spalvingų nuotraukų, kaip skirtingai galima tą patį darbą atlikti ir gauti vis kitokių rezultatų. Sumanaus ir drąsaus dailės mokytojo rankose ši knyga galėtų tapti puikia metodine priemone, skatinančia ir įkvepiančia mokinius į dailę ir meną pažvelgti plačiau bei giliau.

A. Karosaitė. Kaip išnešti uodegytę? – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 88 p.

A. Karosaitė yra išleidusi daugiau kaip 20 eilėraščių knygelių vaikams. Šioje rinktinėje sudėti eilėraščiai iš ankstesnių poetės knygų ir suskirstyti į tris skyrius: „Nosytės tiesumu“, „Sakyki, motule“ ir „Striksio diktantas“. Didžiulį ir itin teigiamą įspūdį palieka Erikos Tumienės iliustracijos, kurių tikrai daug ir jos itin šaunios, puikiai perteikiančios knygos nuotaiką ir užkabinančios. Joms netrūksta  svajingumo, švelnių potėpių, smagių ir žavių detalių.

Tokie ir dauguma eilėraščių: ekspresyvūs, žaismingi, dinamiški, poetiškai įtaigūs, grakščiai sueiliuoti kelia ir praskaidrina nuotaiką. Čia daug netikėtų situacijų, netyčia nutikusių įvykių, staigių „posūkių“ ir komiškų situacijų: eilėraščiuose sutiksime ir poetės pamėgtą asilėlį, kuris liūdi, nes nenori būti asilo vaiku, laisvą kaip vėjas, kaip paukštė, kaip aidas šuniuką Sargiuką, meškiuką Dručkį, kuriam uostant gėlę įkanda bitė, vilkui skauda ne bet kokį, o proto dantį, Murkliukui apsvyla uodega, ir jis rėkė taip plonai,/ Kad užvirė didysis puodas… Daug čia vaikiško nepatyrimo, nuoširdumo. Daug kasdienybės detalių ir įvykių, tačiau eilėraščiuose jie virsta smagiu išdaigų pasauliu. A. Karosaitė pati yra teigusi, kad jos eilėraščiai – „mergaitėms ir berniukams apie juos pačius“.

Esti ir šiokio tokio pamoralizavimo, tačiau jis ne tiesioginis, o parodomos situacijos, kuriose netinkamas elgesys kelia juoką, verčia stebėtis ir skatina elgtis kitaip. Vaikų literatūros kritikė L. Žvironaitė yra rašiusi: „Nors žaidimas kontrastais – gero ir blogo elgesio pavyzdžiais – ilgainiui pradeda varginti ir atrodo, kad poetė tuo piktnaudžiauja, vis dėlto nepaprastai blankios vaikų poezijos kontekste A. Karosaitės eilėraščiai džiugina poetiniu raštingumu ir išmone“.

R. Scarry. Pasakaitės mažiesiems. – Vilnius: Alma littera, 2013. 72 p.

Bernardinai.lt vaikų literatūros apžvalgose jau esame kalbėję apie šį autorių ir jo knygas „Darbėnai“ ir „Ką žmonės dirba visą dieną“. Jas tikrai atsimena ir dabartinių vaikų tėvai. Su jomis užaugo ne viena karta. Iliustracijos – gerai žinomos, atpažįstamos, pamėgtos. Labiausiai tai, matyt, ir yra iliustracijų knygos.

Tačiau šioje spalvingoje „Pasakaitės mažiesiems“ knygelėje autorius imasi perpasakoti visiems gerai žinomas pasakas: „Raudonkepuraitę“, „Vilką ir ožiukus“, „Tris paršiukus“, „Auksaplaukę ir tris lokius“, „Brėmeno muzikantus“ ir kitas jau klasika tapusias pasakaites. Teksto šioje knygoje yra daugiau nei ansktesnėse, o pasakų interpretacija – miela ir jaukiai juokinga.

J. Hubery ir R. Elliott. Mano tėtis – Vilnius: Baltos lankos, 2013. 26 p.

Sakyčiau, pačiu laiku išleista knyga. Greit bus tėčio diena, todėl aktualu visiems. Tiek mažiems, tiek dideliems. Tiesa, knyga orientuota į pačius mažiausiuosius: didelė, spalvota, su daug išraiškingų iliustracijų ir mažai, bet galimo plačiai interpretuoti teksto. Žavi iliustracijų švelnumas ir gebėjimas perteikti artumą, ryšio svarbą. Tokią knygą paėmus į rankas, nori nenori nusišypsai – ji teigiama, šviesi, miela. Knyga žaismingai klausia:

Tėčių įvairiausių žemėje gyvena,

Ir plunksnotų, ir žvynuotų, riestuodegių ir gauruotų.

Mažulyčių tėčių būna, pasitaiko milžinų,

Bet kuris šitoj gausybėj pats geriausias iš visų?

Ir kokį atsakymą turėsite jūs?

Didžioji Mumių knyga su langais. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 28 p.

Tai žaidimų knyga, kviečianti mažiausiuosius pažinti Trolių mumių slėnį. Skaitymo joje, aišku, nedaug. Bet žavi tai, jog knygoje daug ir didelių langų, kviečiančių išbandyti mažųjų pirštukų miklumą ir atrasti už didelės iliustracijos slypinčią staigmeną ar paslaptį. Beje, visi langeliai ne šiaip sau: vieni moko pažinti spalvas, kiti – skaičius, treti – bandyti skaityti pirmuosius žodžius. Vaikus auginantys tėvai greičiausiai sutiks, jog tam tikru augimo metu knygelės su langeliais vaikams itin parūpsta, tampa įdomiu žaislu ir reikalingu atributu net einant žaisti ant smėlio.

Kažkada jau rašiau, kad labai svarbu, kokia pirmoji knyga vaiką pasiekia, ir kokias jis turi galimybes iš jos mokytis, pažinti, atrasti, interpretuoti, patirti džiaugsmą. Troliai Mumiai dabartiniams tėvams yra gerai pažįstami personažai, jų pasaulis jaukus ir šeimyniškas, todėl visiems kartu leistis į Mumių nuotykius daug smagiau.

L. Sachar. Berniukas mergaičių tualete. – Vilnius: Obuoliukas, 2013. 254 p.

Knyga žaismingu viršeliu skirta jauniesiems paaugliams. Kaip ir dera, eilinį sykį vėluojame: pirmą kartą Amerikoje ši knyga buvo išleista 1987 metais ir devyniolika kartų iš eilės vaikų buvo išrinkta skaitomiausia knyga. Sakysite, ar gali ji ir šiandien būti aktuali? Manau, kad taip. Tema – jau daug metų būdinga bei gerai žinoma daugelyje mokyklų ir visuomenių: apie keistą, kitų vaikų nesuprastą (nepažangų, nedraugišką, atsikalbinėjantį, „kietą“) daug problemų visiems keliantį berniuką, iš kurio visi, net ir mokytojai tyčiojasi ir nieko nesitiki. Tačiau kuris, tiesą sakant, yra tiesiog sutrikęs ir pasimetęs. Jam tereikia pačiam rasti atsakymus į savo klausimus, o ne kad kiti už jį nuspręstų, ką jam daryti ir koks jis yra.

Ne mažiau svarbi ir antrame plane figūruojanti tema – tai psichologo vaidmuo ir svarba mokiniams: knygoje netiesiogiai svarstoma, kodėl svarbu, kad vaikai turėtų su kuo pasikalbėti ir atsiverti, nes tėvai oi kaip dažnai nemato reikalo tam skirti laiko ar tiesiog nemoka (juk jie įpratę nurodyti vaikui, ką ir kaip daryti ar nedaryti, tačiau vis rečiau bepaklausia ir leidžia patiems kalbėti ir rasti išeitis).

Tai socialiai jautri knyga. Vaikams galbūt ji bus įdomi dėl intriguojamų dialogų bei vaikų tarpusavio santykių kaitos, įtampos, keisto ir nesuprantamo elgesio modelių, galimybės išmokti į daug ką pažvelgti kitaip. Net į berniuką mergaičių tualete. Tai šmaikštus ir nesudėtingas, bet nepaviršutiniškas pasakojimas apie tai, jog pasikeisti galime kiekvienas – svarbiausia tuo patikėti pačiam!

Beje, gaila tik, kad leidėjai nenurodo, jog ši knyga lietuviškai jau buvo išleista bene prieš dešimtį metų kitos leidyklos, o čia tėra pakartotinis leidimas. Kartais tokia informacija praverčia!

Dž. Stiltonas. Smaragdo akies paslaptis. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. 128 p.

Jei neklystu, tai jau penktoji vaikams neblogai pažįstamo (tam, žinoma, padeda ir per televiziją rodomas filmukas) peliuko Džeronimo nuotykių knyga. Atrodo, Džeronimas puikiai įsitaisė knygose ir čia jaučiasi visai neblogai. Juo labiau kad serijos knygelės išleistos taip, jog yra ne mažiau dinamiškos, nuotaikingos už patį filmuką, žodžiai jose tarsi įgarsinti, trykštantys energija ir visomis spalvomis.

Šįkart Džeronimą į nuotykius įvelia jo sesuo Tėja: sendaikčių turguje radusi paslaptingą žemėlapį, ji kviečia keliauti ieškoti Smaragdo akies lobio. Į kompaniją įsitraukia šiek tiek nevykėlis ir pasipūtėlis jų pusbrolis Trapas. Čia nestinga nuotykių, nuotaikų kaitos, netikėtų posūkių ir… juokingos pabaigos. Tiems, kas pamėgo Džeronimą, bus smagu patirti dar vieną jo nuotykį. Tiems, kurie tik dabar su juo susipažįsta, tegaliu pasakyti – Džeronimo pasaulis aktyvus, itin šiuolaikiškas, šiek tiek agresyvus, tačiau įtraukiantis ir dinamiškas. Vaikams tokias knygas skaityti tiesiog patinka. O ar naudinga, spręsti jums.

N. Vaitkutė. Vaivorykščių arkos. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 376 p.

Šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta Lietuvoje dar reto fantasy žanro Neringos knyga „Vaivorykščių arkos“. Knygą puošia dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės pieštas žemėlapis ir iliustracijos. Šioje knygoje sutiksime skrajūnus, pranašus, nuotykiautojus, gudruoles ir kitokius dar niekur neregėtus herojus. Iš kur jie? „Įkvėpė ilgesys – miško, žolynų, tylos ir nuotykių ilgesys“, – yra sakiusi rašytoja. Tai, beje, tik pirmoji trilogijos dalis. Viename interviu autorė yra minėjusi, jog antrosios dalies, pavadinimu „Titnago plunksna“, gerbėjai gali tikėtis vėlų šių metų rudenį.

Ši knyga – tai galimybė pabėgti į visai kitokį pasaulį. Ko jau ko, o kasdienybės ir rutinos jame tikrai nerasite: nuotykiai keičia vienas kitą, vyksta gėrio ir blogio kovos, daug įtampos. Pagrindiniai herojai yra skrajūnai – būtybės, kurios geba prisijaukinti medžius, pereinančius kaip palikimas iš kartos į kartą, ir gyvenančios tuose medžiuose kaip namuose. Autorė knygos gale pateikia detalias fantastinių tautų charakteristikas, trumpai supažindina su Vidurio Terasa, Sidabramiškiu ir kitomis šio išgalvoto pasaulio vietovėmis.

Pati nesu nei tokio žanro filmų (nei Haris Poteris, nei Žiedų valdovas įspūdžio man nedaro…), nei knygų mėgėja. Man visada atrodo, kad vaikams tokios apimties pasakojimai yra rimtas išbandymas, ir, deja, ne visiems įveikiamas. Tačiau viename forume teko skaityti atsiliepimą apie šios knygos lyginimą su „Žiedų valdovu“, kad Neringos knyga ne tokia pertirštinta, ne tokia „riebi“ ir daug labiau tinkanti vaikams: skyriai neilgi, vaikėjai – vaikai, įvairovės ir netikėtumo pakankamai daug, ir, svarbiausia, nėra to „Žiedų valdovo“ viską persmelkiančio liūdesio ir beviltiškumo. Su šiomis mintimis nesutikti negaliu,

Ši knyga – nuotykių išsiilgusiems vaikams, svajojantiems keliauti skraidančiais burlaiviais ir patirti daugybę stebuklų. Visiems, kurie ilgisi tikros draugystės ir žino, jog draugai – tai nuostabiausias dalykas pasaulyje. Visiems, kurie mėgsta spręsti mįsles ir paslaptis. O ir suaugusiesiems, beje, neprošal paskaityti pasakų – fantazijų pasaulis yra itin paveikus ir galingas, įtraukiantis ir auginantis sparnus svajonei.

TAIP PAT SKAITYKITE