Gebėjimą kalbėti sugrąžino per „Skype”

Kompiuterinė tomografija, teleryšis, kuriuo galima stebėti chirurgų, esančių kitame planetos pusrutulyje, atliekamas operacijas ir kitos moderniosios technikos naujovės medicinoje veržiasi ir į ligonių namus. Logopedai reabilituoja ligonių kalbą, bendraudami internetu per „Skype”.

Nebijo likti vienas

Aktorė Gražina Balandytė, vaidindama ponią Šnaider „Kabareto” spektaklyje, kaip visada, aiškiai taria žodžius. Jos balsas liejasi laisvai. Insulto padarinių – nė šešėlio. O tuomet, kai aktorę ištiko insultas, ji neturėjo vilties grįžti į sceną, nes negalėjo nei vaikščioti, nei kalbėti.

Tai, kad net ir labai sunkūs insulto padariniai gali būti įveikiami, įrodė ir Lietuvos žemės ūkio universiteto docentas Juozas Mažeika. Šiemet jis patyrė jau antrąjį insultą, tačiau nepalūžo, kaip ir prieš metus buvęs surakintas šios ligos. Žmonos, dukterų rūpesčiu apgobtas, įvairių specialistų padedamas ir pats atkakliai vykdydamas įvairias kalbos, mąstymo ir judesių reabilitacijos užduotis, jau vaikšto. Nesvarbu, kad pasiramsčiuoja lazdele. Daug svarbiau, kad pats papusryčiauja, papietauja, net ir būdamas namuose vienas.

Kalbą, kuri buvo sutrikusi, J.Mažeika lavina neišeidamas iš namų. Kelis kartus per savaitę jis su logopede Loreta Baltrušaityte bendrauja, pasitelkę moderniausią ryšio priemonę – „Skype”.

Neištarė savo vardo

„Tą dieną, kai Juozas buvo paguldytas į ligoninę, jis visiškai negalėjo kalbėti: neištarė nei žmonos, nei dukterų, nei savo vardo. Jis neatsakė ir į pasisveikinimą”, – prisiminė logopedė L.Baltrušaitytė.

Ilgainiui specialistė įsitikino, kad Juozas išsaugojo vadinamojo „vidinio skaitymo” gebėjimą: iš daugybės įvairių aplinkoje esančių daiktų parašius vieno jų pavadinimą, nurodydavo įvardytą daiktą. Iš Reabilitacijos skyriaus išvažiavo, jau suregzdamas atsakymus į nesudėtingus klausimus.

„Kuo aukštesnis žmogaus intelektas, tuo didesnė tikimybė, kad po insulto praradęs gebėjimą kalbėti ligonis vėl prabils. Tai patvirtina J.Mažeikos pavyzdys. Vykdydamas užduotis vyras palengva susigrąžino gebėjimą mąstyti. Jam dabar visai nesunku reikiama tvarka sudėlioti tyčia sumaišytus žodžius, pavyzdžiui, jo paties rašytų mokslinių straipsnių ar knygų sakiniuose”, – džiaugėsi logopedė.

Logopedė analogų nežino

Logopedė L.Baltrušaitytė sako nežinanti, ar kas nors Lietuvoje iš jos kolegų jau naudoja „Skype” ligonio kalbos ir mąstymo įgūdžiams lavinti.

„Niekas mūsų to nemokė, nes ir negalėjo mokyti: kai aš studijavau, jokių „Skype” dar nebuvo. Be to, ne kiekvienam ligoniui galima tęsti jo reabilitaciją namuose, nes ne visi turi kompiuterį, moka juo naudotis”, – aiškino logopedė.

Ji pabrėžė, kad insulto ištikto žmogaus artimieji dažnai skiria per mažai dėmesio ligonio kalbos įgūdžių reabilitacijai. Jo stokojant nėra pagrindo tikėtis gerų rezultatų.

Ryškus pavyzdys – įvykis Kalifornijoje, kur nuo vaikystės rūsyje tėvo kalinta išlaisvinta mergaitė ne tik nemokėjo vaikščioti, stovėti, bet ir visiškai nekalbėjo, tik inkštė. Mergaitę kalinęs tėvas su ja nekalbėdavo. Mokslininkų pastangos išmokyti mergaitę kalbėti nuėjo perniek – keturiolikmetė taip ir liko tylos pasaulyje, be minčių.

Aplinka nepalanki ligoniui

J.Mažeikos žmona Kristina prisiminė, kad abu insultai vyrą ištiko ankstų rytą, kai šeima rengėsi pusryčiauti.

„Juozas ėjo į virtuvę virti arbatos. Į akis krito neįprasti jo judesiai. Kai norėjo kažką pasakyti, neįstengė ištarti. Iškart atpažinau insulto požymius, tuoj pat iškviečiau greitąją medicinos pagalbą, nes žinojau, kad kiekviena uždelsta minutė gali brangiai kainuoti”, – prisiminė vieno praėjusių metų pavasario ryto įvykius Kristina.

Per vyro ligos mėnesius ji susidūrė su aibe biurokratinių barjerų, kuriuos įmanoma įveikti tik sveikiems ir atkakliems žmonėms. Pavyzdžiui, jai teko nueiti kryžiaus kelius, kad gautų teisę ant daugiabučio namo, kuriame gyvena, sienos prie laiptinės pritvirtinti lentelę su ženklu statyti automobilius neįgaliesiems. To labai reikėjo, nes J.Mažeikai sunkus kiekvienas žingsnis. O juk reikia dažnai važiuoti pas gydytojus.

Reabilitacija – duona kasdieninė

„Esu dėkinga kaimynams, neprieštaravusiems, kad mūsų automobilis stovėtų prie laiptinės. Juozas žada pasikviesti kaimynus į svečius ir jiems už tai padėkoti”, – atskleidė vyro planus žmona.

Ji suka galvą, kaip reikės nugabenti vyrą į Akių ligų kliniką pas gydytojus oftalmologus. Į Kauno klinikų teritoriją įvažiuoti automobiliu negalima, o didelių atstumų ligonis pėsčias neįveikia.

Daug paprasčiau patekti pas Kauno 2-osios klinikinės ligoninės neurologus ir reabilitologus, kurie nuolat konsultuoja ir gydo ligonį. Jam ir jo likimo draugams daug vargo sukelia vizitai pas socialinių tarnybų darbuotojus, siekiant gauti reikalingų socialinių paslaugų, neįgaliesiems priklausančių lengvatų, įrangos. Iškyla daugybė problemų, kai reikia su ligoniu pajudėti iš namų. Jas įmanoma įveikti tik artimųjų dėka. Kasrytinis J.Mažeikos dukters Paulinos raginimas „Tėveli, kelkis – metas į mokyklą” patvirtina, kad ligonio šeima yra tarsi gydytojai, taip pat padedantys susigrąžinti prarastas jėgas.