Taip teigia šiemet buriuoti pradėjusi klaipėdietė gydytoja Jolanta Valavičienė (47), kurios credo – su šypsena atlaikyti visus gyvenimo iššūkius ir padėti kitiems.
„Ateina metas, kai širdis „veržiasi” padėti ir suteikti džiaugsmo tiems, kam labiausiai jo trūksta. Tai – vaikai, sergantys onkologinėmis ligomis”, – sako Klaipėdos universitetinės ligoninės Reabilitacijos skyriaus vedėja, neurologė Jolanta Valavičienė, priklausanti Klaipėdos apskrities moterų „Lions” klubui „Smiltė”. Penktus metus gyvuojantis klubas vienija įvairių profesijų veiklias moteris entuziastes, mokančias „prisibelsti” į žymiausių Lietuvos dailininkų širdis, kad šie savo paveikslus paaukotų kilniam tikslui. Klubietės rengia meno kūrinių aukcionus, kurių metu surinktos lėšos atitenka chemoterapijos procedūrų nualintų vaikų sveikatai sustiprinti.
Gydytoja J. Valavičienė bendraudama su dailininkais pajuto potraukį menui. „Ne tik pradėjau domėtis tapyba, bet ir kartu su vyru tapome aistringais kolekcininkais. Mano pačios organizuojamuose aukcionuose įsigydami paveikslų tiesiogiai prisidedame prie to, kad sunkiai sergantys vaikai geriau pasijustų, gyventų”.
Kasdien sportuoja
Pastaruosius kelerius metus visuomeninė veikla Klaipėdos apskrities moterų „Lions” klube „Smiltė” užima didžiąją dalį J. Valavičienės laisvalaikio, tačiau ši moteris randa laiko viskam.
Aktyvų gyvenimo būdą propaguojančios gydytojos diena prasideda nuo mankštos. „Gyvenu Melnragėje. Tad kasryt su savo augintiniu vokiečių aviganiu Bartu bėgame iki jūros ir atgal. Savaitgaliais ir per atostogas su vyru Arvydu vos saulei patekėjus sėdame ant dviračių ir numiname penkiolika ir daugiau kilometrų”.
J. Valavičienė – profesionali tinklininkė ir krepšininkė. Tačiau prieš šešerius metus pirmąkart sužaidusi lauko tenisą „susirgo” šia sporto šaka. „Sportas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tris kartus per savaitę žaidžiu lauko tenisą. Fantastiškai pailsiu!”.
Nepaisant prieš kelerius metus Austrijos Alpėse patirtos rimtos traumos, kuomet slidinėjant skilo dubens kaulas, gydytoja neišsižada kalnų. „Per drąsiai elgiausi kalnuose, tad ir „nubaudė”. Dar kurį laiką negaliu stoti ant slidžių, tačiau kitąmet vis tiek vyksiu į Austrijos Alpes. Bent pavaikščiosiu po kalnus, kurie užburia savo didybe”.
Beje, gydytoja J. Valavičienė yra ir pradedanti buriuotoja.
„Esu gydytojo-greitaeigės jachtos kapitono žmona. Vyro dėka įveikiau baimę būti atviroje jūroje ir šią vasarą pradėjau mokytis buriuoti. Malonumas neišpasakytas”, – švytėdama pasakoja gydytoja.
Vyro paraginta ponia Jolanta prieš kelerius metus į rankas paėmė ir meškerę. „Labiau patinka traukti žuvį nei laukti, kol jinai užkibs”, – šypsosi pašnekovė.
„Greitoji pagalba”
Su sunkiais pacientais, patyrusiais insultą ir sergančiaisiais Alzheimeriu dirbanti neurologo ir reabilitologo specialybes turinti J. Valavičienė savo ligoniukais rūpinasi ne tik pasibaigus darbo valandoms, bet ir per atostogas. Kalbinat atostogaujančią gydytoją nenutyla telefonas. „Skambina pacientai. Ne tik jie, bet ir draugai, ir kaimynai mane vadina „greitąja pagalba”. Į mane galima kreiptis bet kuriuo paros metu.
Labai mėgstu bendrauti. Mūsų namų durys – atviros geriems žmonėms. O padėti kitiems – mano pagrindinis hobis. Jau vaikystėje žinojau, kad būsiu gydytoja. Džiaugiuosi gavusi Dievo dovaną gydyti sergančiuosius”.
J. Valavičienė paklausta, kaip visur suspėjanti, atsako, jog taip buvo auklėta. „Nežinau, ką reiškia tingėti. Mano tėveliai – darbštuoliai, stiprūs žmonės. Energiją ir mokėjimą džiaugtis gyvenimu veikiausiai paveldėjau iš mamos, kuri būdama 70-ies tebedirba, kasdien sportuoja, it jaunuolė važinėja dviračiu. Mama taip pat yra aktyvi visuomenininkė, dainuoja chore”.
Galėtų būti ir ūkininkė
„Aš miesto vaikas – tikra klaipėdietė. Tačiau nesu baltarankė. Galiu nudirbti visus žemės ūkio darbus. Moku ir karvę, ir ožką pamelžti, ir kiaulėms ėdalą padaryti. Nors mano mama gydytoja odontologė, o tėtis inžinierius, aš prie „žemės esu” nuo pat vaikystės. Į Ceikiškės kaimą (Tauragės r.) dažnai pas senolius važiuodavau. Viską moku daryti. Galėčiau išgyventi bet kokiom sąlygom”.
Kad sutvarkytų namų aplinką gydytoja patapo sodininke bei gėlininke. „Esu konkretus ir reiklus žmogus. Ką darau, stengiuosi daryti tik labai gerai. Tad prieš pradėdama gražinti aplinką ne tik tariausi su specialistais, bet ir pas juos baigiau kursus, kaip reikia prižiūrėti vaismedžius, gėles. Pas mane augalai gerai prigyja, nes dar ir „šnekuosi” su jais. Vyras manęs nuolat klausia: „Jolanta, su kuo tu ten kieme kalbiesi?”
J. Valavičienė sako esanti labai laimingas žmogus. „Kad sėkmė lydėtų, reikia pasitikėti savimi ir dvasiškai būti stipriam. Tą vidinę stiprybę jaučia ir kiti. Nemėgstu dejuojančių žmonių. Kad ir dėl to paties sunkmečio. Reikia ramiai į viską žiūrėti. Išgyvensime. Mūsų senoliai ne tokiomis sąlygomis išgyveno. Visiems linkėčiau daugiau optimizmo ir noro padėti vienas kitam”.
