Šiuos, 2013-uosius metus sutikau ne visai taip, kaip bet kuriuos kitus. Vidurnaktis atėjo būryje beveik nepažįstamų žmonių, kurių žvilgsnius buvo prikausčiusi tiesioginė transliacija iš pagrindinės Madrido aikštės Puerta del Sol. Svarbiausiam šalies laikrodžiui mušant dvyliktą, bandžiau kuo greičiau sukramtyti tuziną vynuogių ir nepraleisti nė vieno, panorusio sudaužti plastmasinėmis taurėmis, sklidinomis vaikiško šampano. Vynuogių tradicija visuotinai paplitusi Ispanijoje, tad ja gal ir nenustebinsiu (nors sulig kiekvienu varpo dūžiu suvalgyti po stambią vynuogę – nemenkas iššūkis). O šampanas? Šampanas buvo vaikiškas, nes Naujuosius sutikau vienoje nuo pasaulio kiek izoliuotoje reabilitacinėje bendruomenėje.
Nieko man nenutiko, ne problemos dėl narkotikų mane ten nuvedė. Basida – organizacija, kurią beveik septynis mėnesius vadinau savo namais, nes dar spalį iš Lietuvos išvažiavau pagal Europoje itin populiarią jaunimo savanorystės programą. Europos savanorių tarnyba (labiau paplitusi anglišku EVS trumpiniu) kasmet tūkstančiams jaunų žmonių suteikia galimybę pakeliauti ir neatlygintinai padirbėti užsienio šalyse. Tiesa, darbai čia – ne bet kokie. Dažniausiai savanorių pagalbos prireikia tokiose jautriose srityse kaip asocialių šeimų vaikų užimtumas, marginalių grupių atstovų integracija, užsienio kalbų mokymas, apmirusių kaimo vietovių kultūrinio gyvenimo plėtojimas, gamtos apsauga. Daugiausia tai sritys, kurioms reikalingas ypatingas dėmesys, tačiau valstybės nesugeba surasti joms pinigų. Tuomet į pagalbą pasitelkiami savanoriai.
Mano projekto pagrindinis tikslas buvo padėti AIDS sergantiems bei nuo narkotinių medžiagų priklausomybės kenčiantiems žmonėms. Tiksliau, padėti ne tiek jiems, kiek tokį darbą jau dvidešimt antrus metus atliekančiai savanorių bendruomenei. Taip savo kelionės tikslą galiu apibūdinti dabar, tačiau išvažiuodama net neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Tiesa, žinojau, jog gyvensiu ne mieste, tačiau vietovės tiksliai net per google maps negalėjau surasti. Žinojau, kad skirtingomis kalbomis teks bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, bet net neįsivaizdavau, kokių įvairių žmonių pasaulyje esama. Žinojau, jog susidursiu su daugelį bauginančia AIDS diagnoze, tik nežinojau, kad iš taip arti.
Iš pokalbių su koordinatore dar Lietuvoje supratau, kad kai kurie centro gyventojai jau nepavydėtinos būklės, paskutinėse ligos stadijose. „Savanoriams neprivaloma dirbti su jais, tačiau, daugiau laiko praleidę toje aplinkoje, jie įsidrąsina ir patys domisi, kaip ligoniams galima padėti“, – sakė ji. Ir tai tiesa. Jau po savaitės, praleistos centre, ne tik kad nesibjaurėjau matydama, kaip kiti savanoriai bučiuoja ligos sudarkytus skruostus, bet ir pati mielai paimdavau arti mirties atsidūrusiojo ranką.
Vieną iš pirmųjų dienų kartu su vokiečiu savanoriu Oli į lovą guldėm dešimtus metus bendruomenėje gyvenančią Isą. Pacientų vardus pakeičiu, nes to reikalauja organizacijos vidaus taisyklės, tačiau visa kita aprašysiu su detalėmis – kad būtų lengviau suprasti, kaip gyvenimas ten atrodo. Isa – buvusi prostitutė, ŽIV virusu užsikrėtusi darbe prieš daugelį metų. Jai maždaug 42-eji (tiksli demografinė informacija savanoriams neteikiama, kaip sakė vadovė – saugumo sumetimais), nors atrodo žymiai vyresnė, kūnas smarkiai sudarkytas ligos. Dienos metu ji, rodos, nelabai ką supranta, itin sunkiai vaikšto ir neatsimena nieko, kas ką tik įvyko. Oli prieš tai pasakojo, kad prieš miegą Isa būna itin miela, prašo, kad savanoriai prisėstų ant jos lovos ir ką nors papasakotų. Nepatikėjau, bet ką čia žinai. Ir iš tiesų, jai atsigulus, Oli prisėdo šalia, ėmė pasakoti apie tai, kad išvažiuoja, bei kad aš – nauja savanorė – jį pakeisiu… Isa paėmė jį už rankos ir ištarė „ne“.
– Kaip tai ne, tikrai, merginos čia atvyko pusei metų, dabar rūpinsis tavimi, – Oli prigulė šalia, apkabino Isą.
– Ne.
– Bet jos tikrai čia bus, kas rytą susitiksit.
– Jos gal, bet manęs nebebus.
– Kaip nebebus? Kur tu būsi, Isa?
– …
– Atostogų išvažiuoji?
…
– Į Kanarus? Ar su manim, į Vokietiją? Žinai, galim važiuoti kartu penktadienį.
– Šią savaitę?
– Taip, jau šį savaitgalį. Žinai, Vokietijoj pasilinksminsim, pakeliausim dviese, ten gražu, alus geras. Tai kaip, Isa, gražuole?
– Duok bučkį.
Taip baigdavosi dauguma pokalbių. Šitie žmonės (kuriuos bendruomenės viduje meiliai vadina mažaisiais – peques), nors, rodos, jau nieko nebegali, bet šilumos, dėmesio jiems reikia lygiai tiek pat, kaip ir kiekvienam mūsų. Pokalbio vertimas netikslus ir bejausmis, išėjusi į koridorių apsiverkiau ir apkabinau Olį. Nežinau, iš kur tokių gerų žmonių atsiranda!
Išvažiuojant mane baugino ne veikla, kuri ten, kitoje Europos pusėje, laukė. Maniau, susitvarkysiu, priprasiu – juk visi pripranta. Su panašiu darbu susipažinti buvo įdomu ir profesine prasme, nes jau senokai galvoju, kaip savo gyvenimą susieti su sveikatos psichologija. Be to, nežinia, ką nuvykus teks veikti, ir papildomas kalbos barjeras tik skatino smalsumą. Užuodžiau iššūkį, kurį įveikusi galėčiau savimi didžiuotis. Vienintelis bauginantis dalykas buvo giliai smegenų vingiuose kylantys klausimai: ar pritapsiu aš ten, ar atrasiu savo vietą, ar neiššvaistysiu brangaus gyvenimo laiko, ar rasiu savų žmonių ratą, su kuriais galėčiau išgyvenimais ir kasdieniais sunkumais pasidalinti? Tikrai taip. Per septynis mėnesius Ispanijoje sutikau gerų, nuostabių, net fantastiškų žmonių, dirbančių įvairiausiuose projektuose. O gerumas užkrečiamas, tad ir pati šį virusą dabar parsivežiau į Lietuvą.
Kur šio gerumo židinys? Kartą, kai jau galėjau suregzti ispanišką sakinį, paklausiau apie tai vienos iš bendruomenės vadovių. „Visa tai suręsta vien iš gerų norų ir troškimo padėti“, – kukliai atsakė Kristina. Prieš gerus dvidešimt metų grupė entuziastingų, Dievu ir Bažnyčia tikinčių žmonių nusprendė apsigyventi kartu, išsimokėtinai nusipirko sklypą Madrido užmiestyje ir dirbo dirbo dirbo, gyvendami iš gerų žmonių paaukotų pinigų, kol po ketverių metų projektas pagaliau buvo pripažintas valdžios ir po truputį pradėtas finansuoti. O savanoriai? „Kai kurie čia – nuo pat pradžios, jau trečią dešimtį metų, kai kurie – buvę pacientai, ligonių artimieji ar tiesiog norintieji padėti“. Kol kas sunku suvokti, kaip žmogus gali taip gyventi: neturėdamas gyvenimo „realiame pasaulyje“, tik šią „šeimą“, neturėdamas užtikrintų pajamų, per dieną kone neskirdamas laiko vien tik sau… Kaip sakė ispanė, kurią visi vadina Mami (nes ji iš tiesų visais kaip mama rūpinasi), visi čia dirbantieji – truputį locos (išprotėję – isp.). Bet apie pačią bendruomenę – kitą kartą.
