Gudručio vaistinė

Eutanazija. Kokios arbatos pageidausite?

Turiu klausimą: kaip nusprendžiate, kokią – juodą ar žalią arbatą gersite per pietų pertrauką? Žinoma, pagalvojate ir apie kavą. Galiausiai nutariate, kad kavos šiandienai pakaks, juk pusryčiams nemenką puodelį išmaukėte. Atsisakysite ir juodos – tai juk tas pats, kas pusė puodelio kavos. Galop patenkinti savimi gurkšnosite žaliąją.

Nenuostabu, kad jei rinkdamiesi karštąjį gėrimą ieškome sveiku protu suvokiamų argumentų, su kur kas didesniu įkarščiu tą patį darome svarstydami gyvybės pradžios ar pabaigos klausimus. Pastarasis klausimas – eutanazija – kelia nemažai įtampos patiems katalikams, kurie paprastai net ir sudėtingais klausimais turi nuoseklią vertybinę poziciją. Užsikaiskite nebūtinai žalios arbatos ir pakalbėkime, kad „gerai, aš katalikė, o katalikai turėtų galvoti taip…“ nėra svarus argumentas, jeigu nori būti kitiems rūpimus aspektus galintis išaiškinti nuoseklios ir žmogiškos pozicijos eutanazijos klausimu gynėjas. Šalia turi stoti konkretūs ir toliaregiški žmogiškumą palaikantys teiginiai.

Tuoj bus aiškiau. Pakalbėkime apie publikacijas Vakarų dienraščiuose, kai 45 m. nuo gimimo kurti broliai dvyniai belgai, sužinoję, kad ilgainiui apaks, prašėsi eutanazijos, kuri medikų buvo atlikta. Motyvas prašymui – broliai nėra sukūrę šeimų, nuo pat gimimo gyvena kartu ir yra prisirišę vienas prie kito, bendrauja tik gestų kalba, todėl visiškas apakimas būtų nepakeliamas. Rašoma, kad vyresnysis brolis ir tėvai bandė dvynius atkalbėti, bet galop buvo jų įtikinti, kad ,,gyvenimas turi būti nutrauktas pagal Belgijos eutanazijos įstatymą“ (Belgijoje eutanazija įteisinta nuo 2002 m.) Nemaža visuomenės dalis tai, kas nutiko Briuselyje, vertina teigiamai. Atsieit tokiu būdu suteikiama galimybė „pasitraukti oriai“. Tačiau lazda turi du galus: kad ir koks laimėjimas tai pasirodytų, reikia suprasti, kad medicinai tuo pat metu yra milžiniškas pralaimėjimas.

Sutapimas ar ne, kitądien po dvynių mirties Belgijos socialistai pristatė įstatymo pataisą, leisiančią vaikų ir sergančiųjų Alzheimerio liga eutanaziją. Visai gali būti, kad Alzheimerio gydyti neprireiks. O laikui bėgant gal ir navikinių susirgimų? Šis atvejis, kai eutanazija atliekama ne dėl fizinių kančių ar nepagydomos ligos, be abejo, turi tapti medžiaga rimtai diskusijai: juk šiandien dar neišgydomos ligos ir yra tai, kas kelia mokslininkų susidomėjimą, skatina atlikti tyrimus. Ankstyvas pasitraukimas iš gyvenimo yra per didelė prabanga mūsų visuomenės gerovei.

Prieš akis matau olandų gydytoją Hans Stevens, kuris per bioetikos kongresą Romoje, į kurį vykau praėjusį lapkritį, dalindamasis savo patirtimi atsakingai pasakė, kad nėra tokio fizinio skausmo, kuris būtų vaistais ar fizioterapijos priemonėmis nenumalšinimas (išskyrus retus atvejus, pvz., skausmą, sąlygotą psichikos sutrikimų, stiprių emocijų). Matau ir tuos skaičius, iliustruojančius, kad ne taip ir ne tą problemą sprendžiame: net du trečdaliai žmonių eutanazijai ryžtasi iš baimės būti našta. Ar žinote, kokią svarbią žinią šis gydytojas perduoda savo pacientams? „Jums nereikės eutanazijos, aš padarysiu viską, kad jums jos neprireiktų.“ Ir tikrai: rūpestinga slauga, gera priežiūra, tinkamas nuskausminimas daro stebuklus.

Yra ir kita pusė. Ta, kuri rūpi valstybės ekonomikai. Panašu, kad kas jau kas, bet Belgijos socialistai skaičiuoti tikrai moka. Jų kolegų iš JAV Oregono valstijos paskaičiavimais, ligonio slauga atsieina bent tūkstantį kartų brangiau, nei kainuoja vaistai taip vadinamai savižudybei su kitų pagalba (slauga kainuoja 35-40 tūkst. $, medikamentai eutanazijai atlikti – 35$). Vis dažniau tenka pagalvoti: „savanoriška eutanazija šiandien – nebesavanoriška rytoj“. Ir nepasakysi, kad tai netiesa?

TAIP PAT SKAITYKITE