REXSAN

Eilės pas psichoterapeutą varo į neviltį

Atrasti privatų psichoterapeutą Vilniuje – ne problema. Jei tik turite plačią piniginę. O tiems, kurių finansinės galimybės kuklesnės, dėl nemokamos pagalbos tenka stovėti eilėse po kelis mėnesius.

Pagalbos teks palaukti

Niekaip iš sunkumų neišsikapstančiai moteriai draugai patarė: atėjo metas kreiptis į psichoterapeutą. Netgi rekomendavo patyrusį pažįstamą gydytoją. Šis po pokalbio užsiminė apie depresijos požymius ir primygtinai rekomendavo ilgalaikę psichoterapiją. Patarė apsilankyti pas keletą specialistų privačiuose kabinetuose ar kreiptis į gydytoją, dirbantį Vilniaus psichikos sveikatos centre – Vilniaus klinikinėje Vasaros ligoninėje.

Vienas apsilankymas pas psichoterapeutą privačiose klinikose dažniausiai kainuoja daugiau nei šimtą litų. Moteris to sau leisti negalėjo, todėl pabandė kreiptis į specialistus minėtame centre Vasaros gatvėje. Tačiau čia ji sužinojo, kad pagalbos gali tekti laukti metus.

Ligoninės direktorius Martynas Marcinkevičius neslėpė: eilės ligoninėje tikrai yra. Tik jis patikino, esą jos nėra tokios ilgos: „Mūsų centre šiuo metu eilė pas psichoterapeutą į ambulatorines konsultacijas yra maždaug apie tris mėnesius, į psichoterapijos dienos stacionarą – apie dvi savaites. Be abejo, eilės kiek svyruoja, bet bendros tendencijos yra visą laiką panašios.”

Eilių priežastis banali – per mažas finansavimas. „Mūsų įstaiga turbūt jau likusi vienintelė, kuri nemokamai ambulatoriškai teikia psichoterapinę pagalbą. Jos poreikis tikrai yra didesnis negu galime patenkinti. Viskas atsiremia į apmokėjimą”, – apgailestavo jis.

M.Marcinkevičius pabrėžia: nėra taip, kad atsitikus nelaimei, žmogus liktų be būtinos pagalbos. Prie visų poliklinikų, pirminės sveikatos priežiūros centrų, šeimos gydytojų veikia ir psichinės pagalbos centrai, į kurių specialistus galima kreiptis, neva juose eilės ne tokios ilgos.

Direktorius paaiškino, kad prieš porą mėnesių buvo patvirtinta nauja tvarka – vilniečiai gali kreiptis į bet kurio psichikos pagalbos centro gydytojus. „Pavyzdžiui, esate prisiregistravęs Šeškinės arba Karoliniškių poliklinikoje, tačiau labiau pasitikite Antakalnio psichikos sveikatos centru. Tuomet galite ten ir kreiptis, tai nieko nekainuos”, – dėstė ligoninės direktorius.

Psichiatrė Drąsutė Vaičekonytė patvirtino, kad eilės valdiškose įstaigose didelės. Tačiau pacientai, anot jos, renkasi privačias klinikas ne dėl jų. „Taip, kainų skirtumas didžiulis, bet žmonės sutinka mokėti iš savo kišenės, nes jiems reikia individualaus požiūrio. Ne paslaptis, privačios įstaigos žmogui dažniausiai skiria daugiau laiko. Taip pat labai dažnai vengiama viešumo. Nors ir privačiose klinikose pacientai yra registruojami, jose tiesiog mažiau lankytojų, jie ateina pagal paskirtą laiką ir nelaukia bendroje eilėje”, – pasakojo D.Vaičekonytė.

Ji taip pat pabrėžė, kad valstybinėse įstaigose psichoterapijos paslaugų yra mažiau ir numatyti konkretūs gydymo terminai. Neretai tas terminas ilgalaikei psichoterapijai per trumpas.

Geri specialistai bėga

Ramybės M.Marcinkevičiui neduoda ir kita problema – iš jo vadovaujamos įstaigos dėl mažų atlyginimų bėga geri specialistai: „Aukšto lygio specialistai išeina dirbti į privačias klinikas. Priežastis paprasta – gydytojai jose uždirba daugiau.”

Ši padėtis gerai žinoma ir premjero patarėjui psichiatrui Raimundui Aleknai: „Visos gydymo įstaigos gauna kvotas, sudaro sutartis ir priklausomai nuo to, kokia skirta pinigų suma, planuoja, kiek gali priimti pacientų. Finansavimą lemia įstaigos gebėjimai įrodyti paslaugų poreikio mastą.”

Tačiau, kaip aiškino R.Alekna, ligonių kasų finansuojamos psichoterapijos seansai yra tokie menki, kad patyrę psichoterapeutai išeina į privačią praktiką, kur gali ramiau dirbti ir užtikrinti gydymo kokybę.

Darbo ir privačioje, ir valdiškoje įstaigoje patirties turinti psichiatrė Rasa Ruseckienė taip pat pasakojo, kad pastarosios trūkumas – ne tik mažas atlyginimas: „Dirbdamas privačioje įstaigoje konsultacijai turi valandą, o valdiškoje – daugiausia penkiolika minučių, per kurias turi dar užpildyti krūvą dokumentų.”

Gydytoja aiškino, kad sielos ligų ar širdgėlos prislėgtam pacientui būtina skirti laiko, įsigilinti į jo bėdas.

„Pas mus ateina pažeidžiami žmonės, kurie nori būti suprasti, išklausyti. Jei gali paskirti žmogui vos kelias minutes, išeina, kad automatiškai, nelabai įsigilinęs, paskiri vaistų. Jis ateina kitą kartą, tu nepakėlęs akių užpildai popierius, pratęsi medikamentinį gydymą ir tiek”, – apgailestaudama kalbėjo R.Ruseckienė.

Vasaros ligoninės direktorius tikino apie tokius atvejus nežinantis – esą jo vadovaujamoje klinikoje psichoterapijos seansui skiriama valanda, pirmam vizitui pas psichiatrą – valanda, pakartotiniam – pusvalandis.

Kompensuoja ne visiems

Kai kurie psichikos ligas gydantys privatūs centrai sudaro sutartis su ligonių kasomis ir tuomet dalį paciento išlaidų jos kompensuoja. Tačiau neaišku, pagal ką nusprendžiama, kuriai įstaigai skirti pinigų, o kuriai ne.

„Norint, kad dalį pinigų sumokėtų ligonių kasos, reikia itin kruopščiai sutvarkyti teisinę bazę – visi procesai turi būti aiškūs. Kitaip įstaigos rizikuoja būti nubaustos, o sutartys su ligonių kasomis bus nutrauktos”, – dėsto R.Alekna.

Didžiausia problema, anot jo, aiškumo stoka pačiuose teisės aktuose. Esą pagal juos negalima vienareikšmiškai pasakyti, kokios paslaugos yra kompensuojamos.

„Kitas dalykas, kad, vienų specialistų nuomone, teisinė bazė labai aiškiai pasako, jog negali būti jokių priemokų iš paciento kišenės. Kiti dėsto, kad įstatymai „primokėjimą” numato. Įsivaizduoju, kad daug kas priklauso nuo ligonių kasų požiūrio: gal Kaune ar Klaipėdoje vienaip žiūri, Vilniuje kitaip. Bendros pozicijos Lietuvoje nėra”, – problemas vardijo R.Alekna ir tikino pats nežinantis, ar tokia galimybė yra jo įsteigtame Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre.

R.Aleknos nuomone, problema dėl paslaugų kompensavimo trūkumo atsiranda dėl kelių priežasčių: „Pirmiausia, trūksta supratimo apie psichoterapijos kaip gydymo metodo galimybes. Žmonės įsivaizduoja, kad gydymas turi būti medikamentinis. Be to, yra didžiulis farmacijos bendrovių lobizmas.

Medikas aiškino, kad psichologinių bėdų ar ligų vien vaistais nepašalinsi.

„Dažnai būna taip, kad žmogus jaučiasi gerai tik tol, kol vartoja medikamentus. Paskui ištikus krizinei situacijai jis vėl atkrenta. Po sėkmingos psichoterapijos žmogus išmoksta be vaistų susidoroti su sunkumais. Manau, kad psichoterapeutų, psichologų pajėgumas yra per menkas, kad padarytų tinkamą lobizmą ir valstybė pradėtų šiam gydymui skirti deramą dėmesį ir, žinoma, finansavimą”, – teigė premjero patarėjas.

Pacientų skaičius auga

Medikai sako, kad psichikos sutrikimų turinčių ligonių skaičius nuolat auga, jie jaunėja.

M.Marcinkevičius pasakojo, jog po ekonominės krizės pacientų srautas padidėjo. Ekonomikos kilimo laiku net sunkesni ligoniai sugebėdavo prisitaikyti ir į visuomenę integruotis ilgesniam laikui. Kai trūko darbuotojų, kai kurie jų buvo pradėję dirbti.

„Dabar daug sveikatos sutrikimų susiję su pablogėjusia socialine padėtimi ir nedarbu. Tie ligoniai, kurie seniau daugiau laiko praleisdavo namie, dabar dažniau patenka į ligonines. Yra ir specifinių krizės padarinių, pavyzdžiui, verslininkai, išgyvenantys bankrotą, kitokių rimtų finansinių bėdų prispausti žmonės”, – pasakojo M.Marcinkevičius.

Jo mintį tęsė R.Ruseckienė. „Daugėja nerimo ir panikos atakų. Tokie negalavimai vis dažniau diagnozuojami jauniems, sėkmingai karjeros laiptais kopiantiems žmonėms. Jaunėja pacientų amžius ir didėja jų skaičius. Psichologinės bėdos užklumpa dėl žiaurios konkurencijos, didžiulių jaunų žmonių lūkesčių. Tik baigę universitetą jie nori geros mašinos, buto. Nepamatuoti lūkesčiai, žinoma, kuria didelę psichologinę įtampą. Kažkiek turi padirbėti, kad turėtum visus tuos dalykus, o jie nenori. Vidiniai konfliktai neišvengiamai daro įtaką sveikatai”, – aiškino gydytoja.


Diena.lt

TAIP PAT SKAITYKITE