Kiekvienas ateinantysis pas psichoterapeutą turėtų žinoti, kas tai per specialistas. Dažnai painiojamos psichologo, psichiatro ir psichoterapeuto specialybės.
Psichiatras – gydytojas diagnozuojantis ir gydantis visus psichikos sutrikimus dirba su ligoniais, turinčiais psichinę ligą ir dažniausiai gydantis vaistais.
Psichologas – konsultuojantis žmones gyvenimiškais klausimais, tiriantis psichikos procesus bei elgesio normas.
Psichoterapeutas – juo gali būti ir psichologas ir psichiatras, tačiau jis turi dar papildomai baigti net kelis metus trunkantį mokslą. Tad psichoterapeutas gydo pokalbiu, padedančiu pacientui suvokti jo psichikos procesus, kurie lemia dvasinę būklę bei gyvenimą, vienokius ar kitokius elgesio motyvus, padeda rasti sveikesnius funkcionavimo būdus.
Dažniausiai manoma, jog kreiptis į psichoterapeutą labai gėda, tai slepiama, nes aplinkiniai galvoja, jog toks žmogus ligonis.
Tačiau tai klaidinga nuomonė, nes kiekvienas gyvenime turi sunkumų, su kuriais susidorojama skirtingai.
Tačiau nemažai daliai žmonių, besistengiančių įveikti sunkumus, reikalinga psichoterapeuto pagalba.
Dažnai klystama galvojant, jog eiti pas psichoterapeutą nėra prasmės, nes galima pasikalbėti su draugu, giminaičiu ar kaimynu, tačiau nereikia pamiršti, jog artimieji bus neobjektyvūs, kadangi patys įsitraukę į problemą. Tuo tarpu psichoterapeutas visiškai bešališkas ir nesuinteresuotas asmuo, galintis objektyviai įvertinti situaciją, padėti rasti problemos sprendimą, susiorientuoti situacijoje, padėti žmogui suprasti, kas jam negerai.
Vienintelis psichoterapeuto interesas – padėti pagalbos besikreipiančiam žmogui.
Be to, jei visus ištikusius sunkumus nuolat „krausime” ant aplinkinių, jie pradės vengti bendravimo su tuo žmogumi. Juk jei skauda dantį, einama pas odontologą, sulūžus kojai, kreipiamės į traumatologą. Lygiai taip pat yra ir su dvasiniu žmogaus pasauliu. Jei yra dvasinių sunkumų, pagalbą gali suteikti tik tos srities specialistas. Pažangios ekonomikos šalyse lankytis pas psichoterapeutą seniai tapo gyvenimo norma, tuo tarpu posovietinėje erdvėje dvasinis žmogaus pasaulis buvo tarsi nuneigtas. Be to, ilgą laiką į tarpusavio santykius nebuvo kreipiamas dėmesys. Bene akivaizdžiausias pavyzdys yra požiūris į šeimą, sutuoktinių, vaikų tarpusavio santykius, kai viskas buvo akcentuojama į išorę, o ne auklėjimo, tarpusavio pagarbą. Dėl to daugumas mano, jog turintys sunkumų yra silpni. Tačiau jausmų ir emocijų tik robotai, su kuriais neįmanoma nei bendrauti, nei gyventi.
