Išsiblaškymas, padidėjęs jautrumas ir kur kas intensyvesnės emocijos – įprasti ženklai, bylojantys, kad paauglys įpuolė į romantinius santykius. Tačiau kaip į juos turėtų reaguoti tėvai, dažnai siekiantys perdėtai apsaugoti vaikus? Apie tai išsamiai pasakoja SOS vaikų kaimai Lietuva multidimensinės šeimos terapijos (MDFT) programos specialistė Monika Jankauskaitė.
„Prisiminkite pirmuosius savo paauglystės santykius – būtent nuo to pradedu šnekėdama su tėvais apie jų vaikų romantinį gyvenimą. Juk net kai įsimyli suaugusieji, dažnas aplink save nebemato beveik nieko kito. O čia kalbame apie paauglius. Tad natūralu, kad tai taps jų pasaulio centru, didžiausiu prioritetu gyvenime, o hobiai, mokslai, kiti draugai ar šeima gali atsidurti antrame plane“, – sako M. Jankauskaitė.
Ji pratęsia, kad romantiniuose santykiuose esantiems paaugliams yra būdingas didesnis emocinis intensyvumas ir jautrumas. Ir nors tai gali kelti iššūkių, svarbu suprasti, kad tai – visiškai normalu.
„Nuotaikų svyravimai, impulsyvumas, dirglumas, euforija, pavydas, baimė prarasti, staigūs sprendimai ir nusivylimas, jeigu kažkas santykyje klostosi ne taip – viso to antrą pusę turintys paaugliai neišvengs. Tačiau visa tai – paauglystės dalis, tad susidūrus su tuo, panikuoti neverta.
Vietoje to, gerbkite jų jausmus ir apie savijautą kalbėkitės kuo daugiau. Nors vaikų emocijos gali pasirodyti keistos ir perdėtos, svarbu jas priimti, neironizuoti. Apskritai, kalbėjimas apie jausmus turėtų būti nuolatinis – domėkitės, klauskite ir palaikykite pulsą to, kuo gyvena ir kaip jaučiasi paauglys“, – teigia SOS vaikų kaimai Lietuva specialistė.
Santykių pradžios amžius – skirtingas
M. Jankauskaitė toliau pasakoja, kad nors yra įprasta teirautis, koks amžius turėti antrą pusę paauglystėje yra normalus, konkretaus atsakymo į šį klausimą nėra.
„Jau darželyje žaidžiame ir vestuves, ir šeimą, o pradinėse klasėse turime simpatijas – romantinių santykių tema mus lydi nuo itin ankstyvo amžiaus. Visgi antrą pusę turėti įprasta gali būti ir sulaukus 12–13 m. Tuo tarpu 14–16 m. jau galima vadinti piku, kai jas turi jau ne vienetai. Tačiau visa tai didele dalimi priklauso nuo brandos ir gyvenimo patirčių“, – sako pašnekovė.
Anot jos, svarbiausia, kad romantiniai santykiai nekenktų emocinei, fizinei ir socialinei paauglių gerovei.
„Tikrai pasitaiko atvejų, kai santykiuose būna peržengiami ribų ir pagarbos klausimai. Ypač aktualu tai, kiek jaunuoliai išlaiko pagarbos sau, kadangi visada yra pavojus, kad partneris bus pernelyg kontroliuojantis, o kita pusė tam pasiduos – pavydui, net sekimui ar turėjimui visada atsiskaityti, kur esi. Itin svarbu, kad tai nepereitų į visišką ribų ištrynimą, galintį padaryti daug žalos“, – teigia specialistė.
Draudimams – griežtas ne
Anot M. Jankauskaitės, paauglių tėvai taip pat turėtų suprasti, kad per romantinius santykius jų vaikai išmoksta ypatingai daug, o tai – kertinė brandos etapo dalis.
„Jeigu suaugusieji norės, jie galės šiame procese dalyvauti. Tai reiškia, jei jie sugebės šnekėtis apie santykius – pagarbą vienas kitam, artumą ir savivertės nepraradimą, kontrolės ribas ir, žinoma, lytiškumą. Pastaroji tema – ypač svarbi, kadangi paauglių lytinis gyvenimas prasideda gerokai anksčiau, nei galvoja tėvai. Nevenkite jos ir kalbėkite apie tai nuo kuo ankstesnio amžiaus, naikinkite tabu – neužsimerkite, galvodami, kad tai neegzistuoja.
Apskritai, paauglių santykiai su antromis pusėmis savyje talpina daugybę diskusinių temų, galinčių padėti vaikams augti. Svarbu, kad tėvai nenueitų iki moralų, o tiesiog kalbėtų ir dalintųsi savo patirtimi“, – sako specialistė.
Pasak jos, blogiausias tėvų sprendimas galėtų būti bandyti uždrausti santykius: „Tai dažniausiai teatneša konfliktą ir maištą, o neretai, paaugliai dar labiau įsikabina į antrą pusę, tampa dar mažiau kritiški, net jeigu su tais santykiais kažkas iš tikrųjų yra blogai. To priežastis – noras išlaikyti autonomiškumą ir parodyti, kad ir aš galiu priimti sprendimus.“
Vietoje pamokslų – klausimai
SOS vaikų kaimai Lietuva atstovė priduria, kad vietoje draudimo, ji tėvams rekomenduoja geriau pažinti antrąją savo vaiko pusę, pavyzdžiui, pasikviesti paauglius į kiną ir drauge praleisti šiek tiek laiko. Bei, žinoma, kalbėtis be pamokymų.
„Paaugliai nemėgsta tiesioginių patarimų, tad verčiau užduokite klausimus. Kas tave džiugina? Kodėl tau kyla nerimas? Ar jautiesi nesaugiai? Kaip norėtum, kad būtų? Be to, pasvarstykite ir apie išradingus būdus prakalbinti vaikus – galbūt kartu galite nueiti į filmą apie santykius ir meilę, o tuomet jį aptarti? Galbūt galite pasidalinti savo ar draugų patirtimi ir pakviesti paauglį padiskutuoti? Šnekėkite apie santykius netiesiogiai, o kol jūsų patarimo sūnus ar dukra neprašo, labai stipriai nesikiškite – tai tik atitolina paauglius nuo tėvų“, – sako pašnekovė.
Galiausiai M. Jankauskaitė akcentuoja ir skyrybų etapą – didžiausią kiekvienų paauglystės santykių iššūkį. Jos teigimu, šiuo laikotarpiu tėvams tereikia būti šalia.
„Leiskite vaikams liūdėti, verkti, išjausti. Jokiu būdu neverskite jų eiti kažko veikti – tiesiog supraskite, kad tai užtruks kurį laiką, o proceso nepaskubinsi. Nors mes, suaugusieji, žinome, kad viskas praeis, paaugliams gali atrodyti, kad tai – paskutiniai santykiai gyvenime, o tai tolygu pasaulio pabaigai. Tad būkite tuo tėčiu ar mama, kuris nuoširdžiai ir rimtai reaguoja į visus paauglių jausmus. Tiek skyrybų, tiek santykių metu“, – tvirtina specialistė.
