REXSAN

Didėjant eilėms prie vaikų psichoterapeutų kabinetų – svarbi žinutė tėvams: jūs galite padėti

psichoterapiautai

Pandemijos ir karantino padariniai įvairiose gyvenimo srityse jaučiami dar ir šiandien. Mokyklose dirbantys specialistai pastebi, kad šis laikotarpis paveikė ne tik vaikų psichologinę būklę, bet ir tarpusavio santykius. Vaikų psichologė pasakoja, su kokiomis problemomis susiduria vaikai, kaip jas atpažinti ir pataria, kaip padėti vaikams atpažinti savo jausmus bei pagerinti emocinę savijautą.

Vaikų ir paauglių psichologė Asta Blandė pastebi po karantino padidėjusį vaikų ir šeimų psichoterapijos poreikį. Karantino metu dalis šeimų išgyveno įtampą santykiuose, finansinius sunkumus, stresą dėl nežinomybės ir netikrumo jausmą. Išryškėjo nespręstos, jau kurį laiką besitęsiančios vaikų ar šeimos tarpusavio santykių problemos.

„Stipriai apribotos bendravimo galimybės išties paveikė visus, įskaitant ir vaikus. To nenuginčysi, tačiau vaikams viena svarbiausių aplinkų yra šeima ir joje vykę pokyčiai. Daliai šeimų pavyko bendrauti, vieniems kitus palaikyti ir dar labiau suartėti. Vaikai mokėsi stebėdami, kaip įveikti sudėtingas situacijas, kaip kalbėti, ir, tam tikra prasme, tapo dar stipresni. Deja, kiti vaikai užsidarė savo pasauliuose tiek šeimoje, tiek santykiuose su aplinkiniais. Dingo poreikis susitikti, bendrauti, burtis ir dalintis“, – sako ji ir priduria, kad padariniai ryškiau juntami tų vaikų emociniame pasaulyje, kurie karantino metu daug laiko leido prie ekranų.  

Pokyčius pastebi ugdymo įstaigos

Vilniaus „Šiaurės Licėjaus“ ugdymo įstaigos, mokančios 6-15 metų vaikus, Vaiko gerovės komandos vadovė Inga Ražienė pastebi, kad karantinas vaikų psichologinėje būsenoje paliko ryškų pėdsaką.

Pasak specialistės, vaikus karantinas paveikė skirtingais būdais, tai lėmė kiekvieno vaiko individualios charakterio savybės ir šeimos santykiai. Nors bendravimo sunkumų vaikai turėjo ir iki karantino, šis laikotarpis labiausiai paveikė pažeidžiamus ir priešmokyklinio amžiaus vaikus, kurie tuo metu žengė pirmuosius socialinio gyvenimo žingsnius.

„Pastebime, kad kai kurie vaikai sunkiau įsitraukia į bendrus užsiėmimus, jiems kyla daugiau iššūkių ugdymo įstaigos sistemoje – sunku laikytis taisyklių, pareigų, atsakomybių. Natūralu, kad nuotoliu besimokiusiems vaikams tuos įgūdžius sekėsi formuoti kur kas sunkiau. Vaikai, kurie iš prigimties socialūs ir turėjo gerų resursų šeimoje, lengviau pasivijo praleistą etapą“, – sako ji.

Sunkumai užmezgant santykius, atpažįstant emocijas

Pasak psichologės A. Blandės, akivaizdu, kad karantino sukeltų iššūkių vaikams sunkiau užmegzti naujas pažintis ir tarpusavio santykius bei atpažinti dėl to juntamas slegiančias emocijas, tokias kaip liūdesys, pyktis ar baimė. Sėkmė užmezgant santykius su bendraamžiais dažniausiai priklauso nuo vaiko prigimtinių bruožų, šeimos narių bendravimo įpročių bei įgūdžių ir socialinių kontaktų kiekio.

„Kai kurie vaikai iš prigimties yra jautresni, ne tokie drąsūs, uždaresni, tačiau savo aplinkoje turi brolių, sesių, neretai svečiuojasi pas giminaičius, šeimos draugus – tokia aplinka palanki vaiko bendravimo įgūdžiams stiprinti. Ir atvirkščiai, vaikas gali būti linkęs bendrauti ir laisvai užmegzti kontaktą, tačiau šeimoje vyrauja skurdesni socializacijos poreikiai ir įgūdžiai tarpusavio santykiuose – tai lemia, kad kitoje aplinkoje vaikas savo galimybes išnaudos minimaliai“, – papildo A. Blandė.

Kokios priemonės gali padėti vaikams?

Specialistės teigimu, sunkumai priimant ir reiškiant emocijas yra iš dalies charakterio ypatumas, iš dalies – vaiko raidos dalis. Mažamečiai vaikai yra impulsyvesni, sunkiau save kontroliuoja, kur kas sunkiau atpažįsta kas vyksta jų viduje – džiaugsmas, baimė, pyktis ar liūdesys gali susimaišyti į vieną. Tėvai savo parama, raminimu ir asmeniniu pavyzdžiu turėtų mokyti vaikus emocijas parodyti ir išreikšti kiek įmanoma palankesniu būdu. Jei namuose rodomas tinkamas pavyzdys ir vaikai supažindinami su turtingu emociniu pasauliu bei jo raiška, ši jų asmenybės dalis tampa stipri.

Ikimokyklinio amžiaus vaikams susigaudyti savo emocijų labirinte gali pagelbėti ir įvairūs įrankiai bei priemonės: specializuotos, pagal vaiko amžių pritaikytos knygelės, emocijų kortelės, lipdukai ar kitos vizualinės priemonės, kurios žaidybine forma supažindina su aplankančiais jausmais ir būdais, kaip su tais jausmais susidraugauti. Taip pat žaislai ar kiti mylimi daiktai vaikams padeda jaustis saugiai, lengviau megzti socialinius ryšius, įveikti baimes, išmokti rodyti dėmesį ir meilę. Įvairūs žaidimai su vizualinėmis priemonėmis vaikams priimtinu būdu leidžia lengviau įsisąmoninti ir ugdyti emocinį intelektą. Tėvams ir ugdytojams gali pasitarnauti įvairūs emocijų kalendoriai, leidžiantys sekti vaiko emocinį ritmą, identifikuoti emocines reakcijas į neįprastus įvykius ar dalykus, o galiausiai su vaiku juos aptarti.

Kaip elgtis tėvams, pastebėjus vaiko nerimą?

Psichologė teigia, kad tėvai paprastai turi puikią intuiciją ir jaučia, kai kažkas su vaiku yra ne taip. Iškilus problemoms, vaiko elgesys jas išduoda – pastebimas aukštas nerimo lygis, įsitempimas, nesibaigiančios baimės, kai reikia kur nors išeiti ar bendrauti. Jeigu nepadeda nei raminimas, nei įtraukianti motyvacija ar pagalba kartu sprendžiant klausimus, laikas tartis su specialistais ir ieškoti priežasčių kas tą nerimastingą elgesį palaiko.

„Pagalba vaikui visuomet prasideda nuo klausimo, kodėl vyksta vienaip ar kitaip ir apsidairymo artimiausioje aplinkoje: kaip tėvai šeimoje reiškia emocijas ir jausmus, kaip ramina vaiką, kokia emocijų raiškos kultūra įprasta šeimoje. Itin svarbu tartis ne tik tarpusavyje, bet ir su žmonėmis, kurie vaiką pažįsta ugdymo procese. Jeigu tėvai visada girdėtų, ką sako auklėtojai ir mokytojai, tartųsi su specialistais, bandytų įvairius būdus atpažinti savo elgesį su vaiku – dalis sunkumų taptų lengviau įveikiami“, – sako specialistė.

Tėvams svarbu suprasti priežastį, kodėl vaikui sunku bendrauti ir reikšti emocijas: ar tai yra charakterio ypatumai, ar pačių tėvų bendravimo įgūdžiai, menka emocijų raiška šeimoje, gal tam tikras reiklumas kitiems, kuris atstumia, o gal tai tik pasyvus socialinis gyvenimas.

„Neradę priežasties tėvai neras ir būdo tikslingai padėti. Atradus ir suteikus vaikui reikiamą pagalbą, tėvai gali bandyti vaiką įvesti į aktyvesnį socialinį gyvenimą: pradėti lankyti naujus būrelius, važiuoti į stovyklas ir kitas veiklas.

Tokiu atveju yra viena būtina sąlyga – vaikas turi būti pasiruošęs. Jeigu vaikas šiek tiek nerimauja, tačiau rodo susidomėjimą, svarsto, kaip būtų vienoje ar kitoje situacijoje, klausinėja su ta aplinka susijusių dalykų – raskite žodžių jam įkvėpti drąsos ir skatinkite bandyti. Kitu atveju, vaiko nereikėtų spausti ir versti socializuotis prieš jo valią, pasitikėkite gijimo procesu – kiekvienam jis individualus“, – pataria vaikų psichologė ir priduria, kad tokiais atvejais gali pagelbėti ir tikslingai parinktos įtraukiančios priemonės, žaidimai. Mokant vaiką tokiu būdu kur kas greičiau ir lengviau galima pasiekti norimo rezultato.

Prekybos tinklas „Maxima“ ir prekės ženklas vaikams „Kakė Makė“ kviečia atkreipti dėmesį į vaikų emocinę gerovę bei emocinio intelekto lavinimo svarbą. 10 savaičių vyksianti vaikų emocinės gerovės kampanija ragina padėti mažiesiems atpažinti savo emocijas, jas įvardyti ir su jomis susidraugauti, pasitelkus žaismingas lavinimo priemones.

TAIP PAT SKAITYKITE