Tobulėjant medicininei įrangai bei sparčiai augant rentgeno diagnostinių aparatų skaičiui, kasmet vaikams atliekama vis daugiau procedūrų, kurių metu naudojama jonizuojančioji spinduliuotė. Vaikai yra labiau jautrūs spinduliuotės poveikiui, todėl tokios procedūros turi būti atliekamos pagrįstai, turėti aiškią klinikinę motyvaciją ir teikti didesnę naudą nei žalą. Gydytojai kartu su vaiko tėvais privalo atsakingai vertinti rentgeno diagnostinių procedūrų skyrimo būtinumą ir jų poveikį sveikatai.
Panaudojant jonizuojančiąją spinduliuotę medicininėje diagnostikoje Lietuvoje plačiausiai taikomi rentgeno diagnostiniai tyrimai. Pagrindiniai jų privalumai – gaunamas informatyvus vaizdas, kurį galima matyti kompiuterio ekrane, keisti jo ryškumą, persiųsti elektroniniu būdu ar atspausdinti, greitai atliekama, patogu.
Pastaraisiais metais vis daugiau atliekama kompiuterinės tomografijos tyrimų, kurių metu gaunama žymiai didesnė dozė palyginti su paprastu (įprastiniu krūtinės ląstos) rentgeno tyrimu. Gydytojas paskyrėjas (traumatologas, pediatras ar kt.), parinkdamas vaikui diagnostinio metodo rūšį, atsižvelgia į rentgeno diagnostinio tyrimo privalumus, lyginant su kitais tyrimo metodais, atliekamais ultragarsu, echoskopu, magnetiniu rezonansu ar kt.
Siekdami atkreipti gydytojų, skiriančių šias procedūras vaikams, dėmesį į didėjantį atliekamų rentgeno diagnostinių procedūrų skaičių ir šių tyrimų pagristumo užtikrinimo svarbą, Radiacinės saugos centro specialistai VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės gydytojams traumatologams ir pediatrams pristatė jonizuojančiosios spinduliuotės biologinio poveikio bei vaikų apšvitos pagrįstumo, jos mažinimo aktualijas.
