Dalia Girdauskaitė neįsivaizduoja, kaip galima gyventi dėl menkiausio nieko ryjant tabletes. Ji nedidelius savo šeimos narių negalavimus gydo maža žvakute.
– Kaip jūs, moteris, besisukanti meno pasaulyje, nutarėte mokytis netradicinių gydymo metodų?
– Mano vyras – gydytojas reabilitologas, anyta – ausų-nosies-gerklės gydytoja, jau daugelį metų praktikuojanti akupunktūrą, besidominti kinų medicina. Tad gydytojų mūsų šeimoje kaip ir pakanka. Auginame tris sūnus. Nė vieno iš jų neskiepijome, kol dar nelankė mokyklos. Žiemai visa mūsų šeima pradeda ruoštis vasaros pabaigoje. Renkame ir džioviname įvairiausias žoles. Kitiems jos atrodo piktžolės, bet iš tiesų jos turi labai daug vertingų savybių. Žliūgės ir garšvos – mūsų šeimos draugės. Jomis gardiname salotas. Vienu metu vyras buvo pasinėręs į gydymą dėlėmis. Jis ir mano mamai padėjo išsigydyti kojų venas.
– Kaip atradote gydymą žvakėmis?
– Buvau bebaigianti energetinio Ma–Uri masažo kursus, kai mano mokytojai paklausė, ar nenorėčiau išmokti teisingai elgtis su žvakėmis. Žinojau, kad Lenkijoje jie turi savo kliniką, kurioje šitaip gydo daugelį negalavimų. Gydymą žvakėmis jau prieš tūkstančius metų sėkmingai praktikavo actekai ir majai. Iš pradžių jie atlikdavo įvairius ritualus ir įšventinimus, kurių metu naudodavo kriaukles. Į platųjį kriauklės galą pridėdavo sutrupintų vaistažolių, kitu galu, siauresniuoju, kriauklė buvo statoma į ausį, o vaistažolės uždegamos. Ritualas buvo naudojamas dvasios centrams atverti, emociniam žmogaus aktyvumui sustiprinti.
– Vadinasi, degančios žvakės išstūmė kriaukles?
– Kriauklių ne visur buvo galima rasti, todėl jas pradėjo gaminti iš molio ir akmens. Prieš tūkstantį metų pagamintos kriauklės buvo piltuvėlio pavidalo, viename jo gale sudedamos vaistažolės, o kitas galas įkišamas į ausį. Šis ritualas buvo atliekamas tik aukštos kilmės žmonėms. Pats gydymo metodas ilgą laiką buvo laikoma paslaptyje, tačiau vėliau tapo populiarus, paslaptis buvo atskleista. Gydymas degančiomis kriauklėmis sėkmingai taikomas ir šiandien.
– Ar gydymui tinka visos žvakės? Gal ir patys galime jų pasigaminti ?
– Gydymui naudojamos tik sertifi – kuotos žvakės. Jos gaminamos Lenkijoje ir kitose Europos šalyse pagal originalias indėnų Hopi technologijas bei receptūrą. Jos visada daromos iš bičių vaško. Gydomoji žvakė yra pieštuko dydžio vamzdelis, jos korpusas padarytas iš drobelės, išmirkytos bičių pikyje. Drobelė susukta į vamzdelį, kurio viduryje yra maždaug 10 centimetrų ilgio folijos gabalėlis. Žvakutės ilgis ir jos degimo laikas priklauso nuo to, kiek reikia ištraukti teršalų iš ausies. Procedūros metu vyksta viso organizmo valymas. Susitvarko ne tik ausų bėdos, sumažėja kurtumas, prasivalo ašarų latakai. Žvakės padeda ir tuomet, kai žmogus pastoviai girdi triukšmą, kai jo nosis užgulusi ir sunku kvėpuoti. Po procedūros susireguliuoja kraujo spaudimas, praeina migrena, dingsta nervingumas, pagerėja miegas.
– Ar gydymą reikia atlikti kasdien?
– Nėra jokios prasmės, nes vienos procedūros poveikis trunka 48 valandas. Vienam reikia daugiau seansų, kitam – mažiau. Tai priklauso nuo organizmo gebėjimo susidoroti su bėdomis.
– Kas buvo pirmasis jūsų pacientas?
– Visas naujoves išbandome ant pačių artimiausių, ir aš taip padariau. Mano pirmasis pacientas buvo jauniausias sūnus. Tuomet jis ir trejų metukų neturėjo. Berniukas dažnai slogavo, jam užsikimšdavo nosis, tad nutariau pradėti gydyti nauju, ką tik išmoktu metodu. Viena žvakutė sūnelio ausytėje degdavo maždaug penkiolika minučių. Jam labai patiko tokia procedūra – vis prašydavo ją pakartoti. Greitai pastebėjau, kad visi vaikai mėgsta procedūras su žvakėmis. Kartą teko pagelbėti septynių mėnesių mergytei. Visą laiką, kol degė žvakė, ji gulėjo labai ramiai. Žvakės ypač gerai veikia tuos vaikus, kurie turi psichologinių problemų. Po procedūrų jie tampa ramesni, geriau miega. Mano berniukai dabar patys prašo žvakučių. Svarbu nepraleisti momento ir palepinti ausytes tuomet, kai nosis ką tik užsikimšo. Kartais, kai kamuoja labai stipri sloga, ausyse susidaro tokie dideli kamščiai, kad jokie lašeliai nepadeda. Po šios procedūros organizmas pats ima valytis. Padedu ir vyresniems sūnums, kai, išsimaudę baseine, jie skundžiasi, kad užgulė ausis.
– Ar ir suaugusieji patikėjo, kad žvakių liepsna gali padėti?
– Pirmas suaugęs pacientas buvo mano tėtis. Jis – lakūnas, skraidė daugelį metų, dėl to jo ausys buvo taip užkištos, kad negirdėdavo net televizoriaus garso. Atlikau septynis seansus ir kiekvieną kartą tėčiui iš ausies ištraukdavau po didžiulį sieros lydinį. Tėtis vis norėjo pamatyti, ką jam darau, ir labai nustebdavo pamatęs, kaip iš jo ausies vis teka ir teka gintarinė siera. Po procedūrų susitvarkė tėvelio ašarų latakai, jis tapo ramesnis, pradėjo ne tik geriau girdėti, bet ir miegoti. Tai nenuostabu, nes procedūrų metu išsivalė visas organizmas. Kartą padėjau vienam draugui, kuriam tenka daug dainuoti. Po procedūros jis negalėjo atsidžiaugti: „Neatsimenu, kada kvėpavau per abi šnerves, o dabar kvėpuoju laisvai!” Jis sakė, kad pagerėjo klausa, balso skambesys ir garsas.
– Ar bandėte žvakėmis gydytis ir pati?
– Kartą pabandžiau pasidaryti procedūrą – atsigulusi prieš veidrodį, įsikišau žvakutę į ausį. Tačiau kai apie tai pasakiau specialistui, jis patarė geriau taip nesielgti. Savęs gydyti nepatartina, nes pagalba ateina drauge su kito žmogaus energija. Kai man statė žvakę į ausį, jaučiausi taip, tarsi laužas prie ausies degtų: girdėjau traškėjimą, jaučiau dūmų kvapą.
