Tinginystė tampa madinga ne tik Rytuose, bet ir Vakarų pasaulyje. Tačiau lietuviai, net ir žinodami, koks likimas laukia nuvarytų arklių, dirba kone daugiausiai iš visų europiečių. Gal metas atsikvėpti?
„Esu tikra darboholikė”, „Neatsimenu, kada paskutinį kartą atostogavau,”, „Dirbu 25 valandas per parą”, — vis dažniau tokius ar panašius pareiškimus išgirstame iš daug pasiekusių verslininkių. Kas tai? Modernus požiūris į darbą, liga ar tiesiog noras pasirodyti? Pačios darboholikės sunkiai nuslepia pasididžiavimo gaidelę savo balse. Nors oficialiai psichoterapeutai darboholizmą laiko tokia pat priklausomybe kaip alkoholizmas, visuomenės požiūris visiškai kitoks — sirgti darbu veikiau pranašumas nei trūkumas. Darbomanija Lietuvą užplūdo neseniai — kai atsiradus privačiam verslui, atsirado galimybė uždirbti. Iki tol atlyginimas menkai tepriklausė nuo įdėtų pastangų, ir ištisos kontoros buvo virtusios mezgyklomis ir skaityklomis, o dabar bimbinėti tapo finansiškai nenaudinga.
Deja, kaip ir visada, mes atsiliekame. Kai Amerika po praūžusios seksualinės revoliucijos droviai dangstėsi puritoniškumu, mes puolėme išsirenginėti. Dabar didžiuojamės darboholizmu, kai visas pasaulis jau seniai baigia juo persirgti ir dairosi kitų vertybių. Ko norėti iš paprastų mirtingųjų, jei netgi žiniasklaidos magnatas Rupertas Murdochas neturi kam palikti savo imperijos, nes jo sūnus Lachlanas atsisakė perimti tėvo verslą.
Anksčiau ir aš maniau, kad darbas yra viskas. Dėl jo galima paaukoti daug — svarbu gerai dirbti ir uždirbti . Baisėdavausi kolegomis, kurie leidžia sau kažko nepadaryti. Kol ilgiau nepagyvenau svetur. Iš pradžių buvo keista, kad žmonės dirba ramiai, be streso, neskubėdami, neaukodami savaitgalių, viršvalandžius sėdi tik ypatingais atvejais. Dabar manau, kad visų pasaulio pinigų neuždirbsi, o už mirtį darbo vietoje niekas paminklo nepastatys.
Vienas darbdavys, visų vadinamas darboholiku, juokavo cituodamas Jeromą K.Jeromą: „Aš dievinu darbą. Galiu valandų valandas žiūrėti, kaip kiti dirba”. Mikos Waltari herojus irgi tikino, kad geriausiai gyvena ne tie, kurie daug dirba, o tie, kurie geba pasinaudoti kitų darbu. Kvepia revoliucija.
Nauji vėjai
„Tai, ką jūs darote, niekam nereikalinga, bet kurią dieną jus gali pakeisti pirmu pasitaikiusiu kretinu. Tad dirbkite kuo mažiau”, — tikina Corinne Maier betselerio „Sveika, tinginyste” autorė. Ši knyga sukėlė ažiotažą ne tik gimtojoje Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje. Nes atspindėjo tai, kuo pastaruoju metu abejojo dauguma persidirbusios visuomenės, — ar iš tiesų darbas yra gyvenimo esmė ir variklis.
Pastaruoju metu JAV, kaip ir kitose šalyse, kur darbas itin išaukštinamas (Vokietijoje, Olandijoje, Japonijoje) ėmė masiškai steigtis anoniminių darboholikų klubai. „Mano vardas Jonas. Esu darboholikas. Kartais dirbu po 18 valandų per parą. Dėl savo ligos praradau šeimą ir sveikatą”, — kaisdamas iš gėdos negalią išpažįsta ligonis kitų tokių pat akivaizdoje. Skirtingai nei mūsiškiai darboholikai, be jokio pasididžiavimo balse.
„Kelly Services” 12 šalių atliktas tyrimas parodė, kad laimingiausi darbe jaučiasi skandinavai. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jie pasiruošę dėl jo aukotis. Priešingai — galbūt jie tokie laimingi ir yra dėl to, kad darbo nesureikšmina. Vienas pažįstamas verslo konsultantas, lankydamasis Danijoje, apstulbo dėl tenykščio darbo grafiko: „Iš ryto atėję jie aptaria naujienas, išgeria kavutės, paskui perverčia elektroninį paštą, peržiūri šiandienos planus. O tada vėl eina gerti kavutės. Bandžiau prisėsti ir galų gale aptarti rūpimą projektą, tačiau po valandos pokalbis buvo nutrauktas — juk atėjo pietų metas! „Tu juk nemanai, kad dirbsime ištisas dvi valandas be jokios pertraukos?” — pareiškė mano partneris danas. Buvau apstulbęs — kai darbas dega, aš net sumuštinio neturiu kada praryti”.
Ispanijoje patenkintų darbu yra vos 46 proc. Atrodo, juos erzina vien tas faktas, kad reikia dirbti. Į naują darbą pretenduojantis ispanas labiausiai domisi ne atlyginimu ar karjeros galimybėmis, o tuo, ar turės laisvo laiko. „Jei darbas trukdo laisvalaikiui, mesk darbą”, — maždaug toks jų devizas. Labiausiai Europoje darbu nepatenkinti belgai (35 proc.) Kuo piečiau judėsime Žemės rutuliu, tuo mažiau darboholikų sutiksime.
Nedarbas, kuris mūsų šalyje neretai tampa net savižudybės priežastimi, rytiečiui yra natūrali būsena. Žmogus — atogrąžų gyvūnas. Jo genuose glūdi tinginystė. O ko plėšytis? Palmė atstoja stogą, bananui nusiskinti tereikia ranką ištiest. Migruodami šaltųjų kraštų link, buvome priversti pakrutint raumenis ir smegenis. Bet, atrodo, mums tai ima atsirūgti. Darbas „padarė žmogų” ir tapo civilizacijos varikliu. Tačiau ar nerizikuojame ir toliau taip aktyviai dirbdami virsti nuvarytais arkliais?
Europos Sąjungoje skambinama pavojaus varpais — pasirodo, net 30 proc. europiečių patiria stresą darbe, o nedarbingumas, kurį sukelia psichologinės problemos, praleistų dienų skaičiumi viršija tą, kurį sukelia fiziniai negalavimai (įskaitant ir gripą). Frazė „sirgti darbu” pamažu įgyja tiesioginę prasmę — stresas darbe tampa širdies ir kraujagyslių ligų, skrandžio opos ar susilpnėjusios imuninės sistemos priežastimi.
Apsimestinis darboholizmas
Vokietijoje vis labiau įsigali požiūris, kad viršvalandžius dirbantis tarnautojas anaiptol nėra vertas pagyrimo. Veikiau priešingai: užsisėdėjimas darbe reiškia tik viena — jis nesugeba laiku susidoroti su užduotimis. Prancūzijoje žmogus, pakylantis nuo kėdės sulig paskutine darbo dienos minute, laikomas nelojaliu firmai. Lietuvoje požiūris panašus.
Viršvalandžiai yra didelio atsidavimo darbui požymis. Nors, tiesą sakant, net ir 8 valandų darbo diena šiais laikais yra per ilga. Tokio ilgumo darbo dieną darbininkai išsikovojo jau XIX a. pabaigoje. Ar nuo to laiko niekas nesikeitė? Faktas, kad dabar dėl naujų technologijų tą patį darbą galime padaryti per gerokai trumpesnį laiką. Tačiau užuot trumpinę darbo dieną, sėdime viršvalandžius. Išvada viena — arba mes iš tiesų kvailėjame, arba didesnę laiko dalį simuliuojame.
Panašu, kad antrasis variantas arčiau tiesos. Jei nestovi prie staklių ir gali laisviau manipuliuoti dienotvarke, lengviau pasiduodi tinginystės pagundai. Intensyviai dirbti 9—10 valandų per dieną išgali retas. Tačiau dauguma darbdavių vis dar vertina darbuotojus ne pagal atliktus darbus, o pagal išsėdėtas valandas. Tiek ES, tiek Lietuvoje atliktose anoniminėse apklausose darbuotojai prisipažįsta sėdį viršvalandžius tik todėl, kad įtiktų viršininkui. Išeiti iš darbo per pietus reikštų pasirašyti sau atleidimo lapelį. Todėl likusias valandas sėkmingai pripildome kavos ir rūkymo pertraukėlėmis, paskalomis, asmeniniais skambučiais ar kompiuteriniais žaidimais.
Be abejo, toks apsimetinėjimas psichologiškai sekina. Vaidinti dirbantį reikia ne mažesnio talento ir energijos, nei iš tiesų dirbti. Privalai lakstyti po įstaigą susirūpinusiu veidu, slėpti nuo netikėtai užsukusio viršininko monitoriuje šokinėjantį kompiuterinį žaidimą ar privatų susirašinėjimą.
Minėtoji tinginystės ruporė Corine Maier ironiškai pataria, kaip geriausiai sukurti dirbančiojo įspūdį: „Niekada, jokiomis aplinkybėmis nesutikite užimti vadovaujamo posto. Jums teks daugiau dirbti, o priedą gausite tik nedidelį”. Jos manymu, geriausiai rinktis sunkiausiai apibrėžiamas ir nereikalingiausias pareigas. Tai patarėjai, ekspertai, tyrėjai. Argi ne fantastiškai skamba „įpareigotas atlikti normalizavimo misiją”? Būtina nuolat dalyvauti susirinkimuose, kuriuose gali pulsuoti idėjomis, nors neketini jų įgyvendinti ir net neįsivaizduoji, ar tai išvis įmanoma padaryti.
Stenkis kalbėti kuo sudėtingiau, kuo painiau, vartok įmantrias sakinių konstrukcijas ir daug tarptautinių žodžių. Niekas nedrįs prieštarauti, nes tiesiog nesupras, apie ką kalbi. „Neišeikite į koridorių be segtuvo po pažastimi, — cituoja Corine Maier. — Tie, kurių rankos tuščios, atrodo lyg einantys į kavinę. Tie, kurie po pažastim nešasi laikraštį, atrodo lyg einantys į tualetą. Ypač svarbu nepamiršti vakare namo pasiimti daug bylų. Tada kelsite klaidingą įspūdį, kad dirbate papildomai.” Neprošal grįžus namo ar savaitgalį skambtelėti darbdaviui — atrodys, kad gyveni darbu 25 valandas per parą.
