Skambantys dubenys ir stovintys varpai – skirtingi to paties muzikos instrumento, į Europą atkeliavusio tik septintajame XX amžiaus dešimtmetyje, pavadinimai. Apie muzikos terapijos pagrindines kryptis ir kūrybinės muzikos terapijos praktiką kalbame su muzikologe ir muzikos terapeute Diana Urbe. Dianą kalbinu po užsiėmimo, skirto garso pojūčiams. Jo metu muzikos terapeutė derina elementarių garsų giedojimą su subtiliu metalinių dubenų gaudimu.
Stovinčių varpų garsai pakylėja ir ramina sielą
Diana trumpai papasakoja, kad šiuo metu labiausiai paplitusios yra dvi kryptys muzikos terapijoje. Pirmoji siejama su psichoanalize, muzikos klausymą pasitelkiant kaip pagalbinę priemonę atsiskleidimui, įsijautimui, potyrių analizei. Šioje srityje Diana nedirba, tam būtinas geras psichoterapinis išmanymas.
Antroji kryptis – elementaraus skambėjimo bandymai kuriant ir improvizuojant, per tai išgyvenant teigiamas emocijas, pakylėjimą, nusiraminimą. Ši kryptis muzikologei artima, ją praktiškai Diana taiko jau daugiau nei dešimt metų. Šiuo metu Diana Urbė veda užsiėmimus su skambančiais dubenimis (singing bowls). Tai senovinis apeiginis muzikos instrumentas, į Europą atkeliavęs tik septintajame dešimtmetyje, kai smalsūs hipiai juos parsivežė iš Tolimųjų Rytų (Tibeto, Nepalo, Butano, Indijos ir kt.). Kartais šie instrumentai vadinami „stovinčiais varpais”. Šis vaizdinys gana tiksliai apibūdina skambančių dubenų skleidžiamus garsus. Išties skambesys primena subtilų varpo gausmą. Tik garsas sklinda ne žemyn (kaip aidint varpams), o į viršų. Paprastai dubenys liejami ar iškalami, naudojant kelių (net iki dvylikos) metalų lydinį. Jų yra įvairių dydžių, skirtingo sienelių storio, visi jie savo forma primena gilokus dubenis.
Naudotis instrumentu labai paprasta. Garsas išgaunamas su specialiu pagaliuku užgaunant instrumentą iš šono ar sukant pagaliuką ratu. Norint išgauti niuansų, pagaliukai kartais aptraukiami audiniu. Instrumentas skleidžia malonius, harmoningus, subtilius garsus. Malonu jį laikyti rankoje, kita ranka pagaliuku skambinant. Girdint garsą kartu pajunti maloniai lengvą virpėjimą, palengva sklindantį kūnu. Pagal tą principą atliekamas savotiškas akustinis skambančių dubenų masažas. Diana Urbė sako, kad Vokietijoje ir Austrijoje veikianti medicinos sistema pripažįsta šio metodo teigiamą poveikį ligoniams, ligonių kasos apmoka skambančių dubenų masažo procedūras. Garso plitimą kūne lemia fizinio mūsų kūno sudėtis – daugiau nei 70% jis susideda iš vandens. Vanduo idealus garso laidininkas, ir tokiu būdu visas kūnas tampa puikiu skambančių dubenų garso rezonatoriumi.
Choru giedami garsai išsiskiria harmonija ir vienybės pajautimu
Užsiėmimo metu prie malonaus dubens–varpo skleidžiamo garso pridedamas žmogaus balso skambesys. Skambesiu jis virsta ne iš karto, pradedama nuo atsidūsėjimo. Paskui nejučiomis, lydint Dianos trumpiems komentarams, susirinkusieji skatinami skleisti (dainuoti) elementarius garsus. Jie rezonuoja su dubenų skambėjimu, palaipsniui susilieja į vientisą harmoningą chorinio dainavimo (giedojimo?) balsų visumą. Girdint tai, patiems sunku patikėti, kad tokius nuostabius garsus giedame (asmeninis pastebėjimas pagal pojūtį), nors skamba tik elementarūs garsai – aaaa, eeeiii, oooo. Kiekvienas savu ritmu (pagal kvėpavimą), kiekvienas savo diapazonu (yra žemų, ir gana aukštų garsų) bet visuma – stebinamai harmoninga. Kai baigėsi užsiėmimas, ne tik man ilgam liko pakylėtos kūrybos, susižavėjimo ir savotiško pasididžiavimo pojūčiai.
Kelias muzikos terapijos žinių ir praktikos link
Kelias į praktinį kūrybinių metodų naudojimą dažnai susijęs su asmeninių krizinių situacijų įveikimu. Savo patirtimi išbandytas metodas patikimiausias, nors kelias iki profesionalumo nelengvas. „Studijuodama Muzikos akademijoje muzikos istoriją ir teoriją, jaučiau kažkokią tuštumą, neadekvatumą. Mąsčiau netgi mesti studijas. Tuo metu susirgo mano mama, ir ją rengė pakartotinei širdies operacijai.
Žinoma, aš išgyvenau didelę įtampą, didelį nerimą. Vieną vakarą pajutau galingą impulsą paklausyti M. K. Čiurlionio poetinės siuitos „Miške”. Ne tam, kad ją analizuočiau iš muzikologo pozicijų, o kad paskęsčiau muzikoje. Muzika mane nuramino ir paguodė. Tai buvo atradimas, savo santykio su muzika atradimas”, – pasakojo Diana.
Šis atradimas davė impulsą ilgalaikėms paieškoms, pastangoms ir atradimams. Ėjo pirmieji nepriklausomybės metai, Lietuvoje muzikos terapijos niekas netaikė, jos nebuvo kur studijuoti. Savarankiškai paskaičius prieinamą literatūrą, jau būdama profesionali muzikologė ir muzikos mokytoja, Diana visaip stengėsi įsidarbinti ligoninėje. Taip ji siekė patirties, tiesiogiai bendraudama su galimais muzikos terapijos klientais.
Būdama muzikos mokytoja, papildomai dirbo slauge Santariškių klinikose. Tikriausiai ir nederėjo teirautis, ar galėjo ji ten taikyti muzikos terapijos metodus. Kas dar prisimena ką tik tapusias posovietinėmis ligonines, žino, kad nebuvo ten tokių galimybių. Bet praėjus kuriam laikui, Lietuvoje apsilankė British Community service tarnybos atstovai, kurie užklydo ir į Santariškių ligoninę. Jie pasiūlė Dianai tapti savanore ir taip įgauti socialinio darbo su įvairiomis socialinės rizikos grupėmis patirties. Iš teorinės literatūros socialinės rizikos grupes Diana žinojo kaip potencialias muzikos terapijos paslaugų gavėjas. Savanore Didžiojoje Britanijoje ir Škotijoje buvo keturis mėnesius, per tą laiką dalyvavo keliose savanoriško socialinio darbo programose.
Dirbo senelių namuose, teikė paslaugas seneliams jų namuose, dirbo su probleminių paauglių grupėmis. Muzikologė iki šiol labai patenkinta šia patirtimi, nustebusi ir geru žodžiu mini savanoriavimo idėją, kai atliekama daug labai gerų darbų.
Grįžus į Lietuvą, D. Urbei pasisekė gauti stipendiją dvejų metų išsvajotoms muzikos terapijos studijoms Norvegijoje. Čia pasisėmusi daug teorinių žinių atrasti save muzikos terapijos praktikoje vis tiek turėjo pati. Šiuo metu Diana Urbė veda grupinius užsiėmimus ir dirba individualiai su klientais, kartu neatsisako dalyvauti ir labdaringuose projektuose. Bendradarbiaudama su kitais kūrybinių metodų specialistais vedė užsiėmimus projektuose, skirtuose probleminių paauglių, neįgaliųjų adaptacijai. Diana jau daugiau nei 10 metų yra Lietuvoje veikiančios muzikos terapijos asociacijos narė. Šiuo metu asociacija gavo ES projektinių fondų finansavimą ir rengia muzikos terapijos taikymo probleminiams paaugliams metodiką, kurią vėliau išbandys ir vienoje Klaipėdos mokykloje. Kaip tikra savo profesijos entuziastė, Diana džiaugiasi, kad nuo 2011–2012 mokslo metų Lietuvos muzikos akademijoje vieną semestrą galima specializuotis muzikos terapijoje.
Muziką antikoje vadino Dievų kalba. Pirmųjų Europos universitetų struktūrinį pagrindą sudarė Teologijos, Teisės, Medicinos ir Menų (humanitarinių mokslų) fakultetai. Išsilavinęs žmogus privalėjo būti išprusęs dailės ir muzikos srityse. Gal ne visi mokėjo gerai groti instrumentu, bet giedoti ir jausti harmoniją mokėsi visi. Dabar muzika beveik ištisai sklinda iš daugybės radijo stočių, bet dažniau ji sklinda kaip triukšmas, o ne kaip harmonija. Gal todėl taip stipriai rezonuoja skaidrus ir paprastas elementaraus instrumento skambesys?
