Sebamed

COVID-19 ir ispanka: bendri vardikliai

Covid 19

Kol nepažinojome COVID-19, buvo priimta laikyti didžiausia žmonijos istorijoje gripo pandemija ispaniškąjį gripą (arba ispanką), prasidėjusį 1918 m., iškart po I pasaulinio karo pabaigos. 1918-1920 m. ispanka persirgo 550 milijonų žmonių – beveik 30 proc. pasaulio gyventojų, ir pandemija nusinešė 25‑100 mln. gyvybių.

Nėra tiksliai nustatyta, kur būtent kilo ispanka, tačiau tikrai žinoma, kad ne Ispanijoje. Remiantis viena versija, pirmieji ispaniškojo gripo atvejai buvo užregistruoti 1918 m. JAV, o infekcija į Senąjį pasaulį atkeliavo kartu su kariniu amerikiečių kontingentu, atsiųstu dalyvauti I pasaulinio karo veiksmuose.

Kodėl tuomet siautėjantis gripas buvo vadinamas ispanišku? Faktas tas, kad kariaujančių šalių karinė cenzūra iki tam tikro laiko neleido pranešti apie epidemijos protrūkį nei kariuomenėje, nei tarp civilių. Todėl pirmosios žinios apie sunkią epidemiją vėlyvą 1918 m. pavasarį atskriejo iš neutralios Ispanijos, kurioje tuo metu jau buvo užsikrėtę apie 8 mln. žmonių (39 proc. visų šalies gyventojų!), sirgo net karalius Alfonsas XIII.

Netrukus Vakarų fronto vadovybė buvo priversta pateikti skaičius mirusių „nuo plaučių infekcijos kariuomenės daliniuose lauke“. Paaiškėjo, kad nuostoliai nuo ispankos daug kartų viršija žuvusiųjų mūšio laukuose ir sužeistųjų skaičių. Ypač liga nepasigailėjo jūreivių: Didžiosios Britanijos karališkasis laivynas dėl epidemijos buvo priverstas nustoti dalyvauti karo veiksmuose. Belaisvių stovyklose taip pat buvo pastebėtas itin didelis sergamumo ir mirtingumo lygis.

Infektologas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius habilituotas daktaras Alvydas Laiškonis teigia, kad prieš šimtą metų ispanka tikrai pasiekė ir Lietuvą, ir ja užsikrėtusių žmonių mirštamumas buvo didelis, tačiau tiksli statistika nerinkta dėl tuo metu vykusio karo. „Tai buvo bauginanti liga, kuri tiesiog šlavė žmones, todėl jiems kilo panika ir jie šitos ligos ypač bijojo. Tai ir liko pasaulio istorijoje kaip viena didžiausių sunkiai atskiriamų ligų. Daug buvo sužeistųjų, mirusiųjų, sirgusiųjų ir sunku buvo išsiaiškinti, kiek mirė būtent nuo ispaniškojo gripo“, – sako jis.

Nusinešė milijonus gyvybių

Pandemija greitai užvaldė pasaulį: atkeliavusi iš Amerikos žemyno (yra versija, kad iš Railio forto Kanzase), greitai išplito po Europą, persikėlė į Afriką ir Indiją, o 1918 m. rudenį jau plito ir po tuometinės rusijos imperijos teritorijas. Vien per pirmąsias 25 epidemijos savaites nuo „ispanų ligos“ žuvo 25 mln. žmonių, o masinis I pasauliniame kare dalyvavusių šalių karių judėjimas tik paspartino jos plitimą. Vienas medicinos mokslininkų „ispaniškojo gripo“ epidemiją apibūdino taip: „… Jis nežino ribų ir nevaldomas klaidžioja po pasaulį. Australija, Indija, Kinija, Europa, abi Amerikos patyrė sunkią jo ranką… Jis niokoja ne tik silpnųjų ir ligonių gretas: priešingai, jis linkęs smogti stipriesiems ir sveikiesiems. Daugiausiai jaunų žmonių miršta pačiame jėgų žydėjime, nepaisant lyties…“

Pasaulio medicinos tarnybos beviltiškai skėsčiojo rankomis: juk 1918 metais nebuvo ką atsakyti į ispaniškojo gripo pandemiją ir žmonija atsidūrė praktiškai be apsaugos nuo baisios ligos. Dar nebuvo sukurta nei vakcinacija, nei antivirusinis gydymas. Taip, ir gripo sukėlėjas buvo laikomas bakterija, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, neturėjo tiesioginio ryšio su liga.

Išryškėjo sanitarinio pobūdžio antiepideminės priemonės: karantinas, dezinfekcija, asmens higiena, masinių renginių draudimas. Būtent pandemijos metu apsaugines medžiagines kaukes pradėjo plačiai naudoti ne tik medicinos darbuotojai, bet ir gyventojai, siekdami užkirsti kelią infekcijai plisti.

Pažįstama, ar ne? Būtent šias rekomendacijas girdėjome ir COVID-19 pandemijos sūkuryje.

Bandė vakcinuoti

Susirgimas ilgai laikytas bakteriniu, tad ir pirmoji vakcinacija buvo sukurta bakterijų pagrindu. Ji buvo pagaminta iš išfiltruoto paciento kraujo ir gleivių mišinio, o injekcijos vietoje kildavo skausmingas uždegimas. Gripo virusą laikyti bakterija buvo akivaizdi gydytojų klaida, tą įrodė René Dujarricas de la Rivière’as, buvęs Pfeifferio laboratorijos darbuotojas, dirbęs Prancūzijos kariuomenės laboratorijoje. Gydytojas surizikavo atlikti su savimi eksperimentą, priversdamas draugą suleisti jam gripu sergančio paciento kraujo filtrato. Pirmasis eksperimento etapas prasidėjo 1918 m. spalio 8 d. Trečią dieną Rene pasireiškė sunkūs gripo simptomai, kurie tęsėsi 10 dienų. Vos nepakratęs kojų, bebaimis mokslininkas perėjo prie antrojo etapo – patepė filtratu gerklės gleivinę ir… nesusirgo, organizmas susikūrė imunitetą. Eksperimentas įrodė, kad Dujarricas buvo teisus.

Tačiau galutinai diskusijas apie ispankos sukėlėją nutildė tik elektroninis mikroskopas, išrastas maždaug už dešimties metų. Jis leido pamatyt virusą.

Panašumai ir skirtumai

„Ispanų gripo“ ir COVID-19 panašumai prasideda nuo patogenų. Ir gripas, ir koronavirusas yra RNR virusai, kurie žmonėms perėjo iš gyvūnų. Ir gripas, ir koronavirusas tarp žmonių plinta per orą. Net pradinis įvertintas 2-5 proc. ispaniškojo gripo mirtingumas sietinas su 3 proc. koronaviruso mirtingumu. COVID-19 ir gripo virusai turi panašų ligos modelį. Jie abu sukelia kvėpavimo takų ligas, kurios svyruoja nuo besimptomių ar lengvų iki sunkių formų, keliančių pavojų gyvybei ir sveikatai. Be to, abu šie virusai perduodami kontaktiniu būdu bei oru, todėl taikomos panašios visuomenės sveikatos priemonės, pvz., rankų plovimas, kaukės dėvėjimas ir patarimas kosėti į alkūnę, kad būtų išvengta infekcijos.

Britų mokslo žurnalistės Lauros Spinney knyga „Pale Rider: The Spanish Flu of 1918 and How it Changed the World“, paremta moksliniais straipsniais apie šios pandemijos istoriją, parodo, jog mirtingumo nuo ispaniškojo gripo demografija nebuvo tokia pati kaip COVID-19: daugiausiai pirmasis pražudė geriausio amžiaus žmonių (senų žmonių ir vaikų mirė daug mažiau). L.Spinney tai paaiškina dabar jau pažįstamais terminais „citokinų audra“ ir „antigeninis įspaudas“ – tai imuninės sistemos polinkis pirmiausia panaudoti jau esamą imunologinę atmintį (antikūnus, sukurtus prieš kokį nors infekcinį agentą), kai susiduria su nauja jo versija.

Pasaulio reakcija į ispaniškąjį gripą buvo panaši į tai, kaip žmonės sutiko COVID-19. Prieš šimtą metų jie taip pat priešinosi karantinui, lydimam masinių renginių atsisakymo. JAV dabartinė pandemija iš pradžių buvo vadinama „kinų apgaule“, nors ispaniškojo gripo metu būtent JAV inicijavo karantino priemones (tačiau jos buvo įvestos ne visuose miestuose).

Atsižvelgiant į informaciją, kad persirgę COVID-19 daugelis pacientų laikinai praranda kvapą, įdomia tampa knygos autorės informacija apie tai, kad ispaniškąjį gripą lydėjo regos nervo uždegimas ir dėl to blogėjo susirgusiųjų spalvų suvokimas. Tačiau ispaniškas gripas – A tipo gripas – plaučių uždegimo nekėlė, skirtingai nei COVID-19. Žmonės mirė veikiau nuo antrinės bakterijų sukeltos pneumonijos, nors gydytojai ligonius bandė gydyti pirmosios kartos vaistais nuo maliarijos – chininu.

Praėjus šimtui metų, JAV ekspertų teigimu, vis dar nėra geresnio būdo kovoti su naujais virusais nei atstumo laikymasis bei asmeninė higiena. „O didžiausia 1918-ųjų pamoka yra ne tik apie tai, kad atstumo laikymosi priemonės veikia, bet ir tai, kad turime kruopščiai apmąstyti, kaip „koją nuo bėgio“ atitraukti lėtai, sumažinant didelės antros bangos riziką“, – pabrėžia socialinės epidemiologijos docentas iš Mičigano universiteto Johnas Zelneris.

Tarp kitko:

Pagrindiniai ispaniškojo gripo požymiai buvo panašūs į gripo:

aukšta temperatūra nuo pirmos dienos;

staigus kraujospūdžio sumažėjimas;

bendra organizmo intoksikacija;

švokštimas ir nuolatinis kosulys;

pneumonija (plaučių uždegimas);

kraujavimas iš nosies ir hemoptizė (kraujo atkosėjimas);

cianozė (melsva veido spalva);

sąmonės aptemimas;

greitas širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimas.

TAIP PAT SKAITYKITE