Ukrainiečio Dmitrijaus Šerembejo (35 m.) gyvenimo istorijoje yra devyneri metai priklausomybės nuo narkotikų, gausybė priklausomybės padiktuotų poelgių ir ŽIV diagnozė. Nustojęs vartoti buvo verslininkas, dabar dirba ryšių su visuomene konsultantu. Neslepia savo diagnozės ir praeities. Jis įsitikinęs, kad kiekvienas priima vienokius ar kitokius sprendimus ir už juos turi jausti atsakomybę.
Ankstyva pažintis su narkotikais
„Pirmą kartą narkotikų pavartojau 13 metų. Gyvenau Černygovo mieste, mano kieme buvo tokia linksma kompanija. Bandėme ir rūkyti, ir gerti, viską bandėme, kas tik buvo mums pasiekiama. Manau, kiekvienas augantis žmogus eksperimentuoja. Tik klausimas, kiek tas žmogus atviras naujovėms ir kiek prieinami jam visokie eksperimentai. Visi jauni žmonės yra smalsūs. Kiekvieno jauno žmogaus gyvenime susiklosto aplinkybės, kai sprendžiasi svarbūs klausimai, kaip jiems pavyks savo energiją ir smalsumą nukreipti tinkama linkme. Kažkam pavyko nukreipti tai į muziką, piešimą, sportą. Man buvo lengvai prieinami narkotikai, savo energiją ir smalsumą atidaviau jiems“, – pasakoja Dmitrijus.
Pasak ukrainiečio, jo paauglystė vyko vadinamaisiais laukiniais 1990-aisiais. Politiniai pokyčiai jų šalyje darė įtaką ir mažiems berniukams. Vaikai daug laiko leido kieme, savo laisvalaikiu ir užimtumu rūpinosi patys. Paaugliai vartojo opiatus.
Klausiu, ar niekas jam nesakė apie rūkymo, gėrimo ir narkotikų žalą. Jis atsako, kad nepaisant to, jog šiais laikais kiekvienas cigarečių pakelis ir alkoholio butelis apklijuotas perspėjimais, daugelio jaunų žmonių tai nesustabdo. Vaikinas mano, kad visi tie perspėjimai nebūtų jo sustabdę. „Tu esi jaunas, tuo laiku ne visada priimi sprendimus, tinkamai juos apmąstęs, o ir apskritai retai priimti teisingus sprendimus. Manau, kad vis tiek būčiau pasirinkęs narkotikus. Man buvo įdomu žinoti, kas tai yra“, – sako Dmitrijus.
Vartojimo pabaiga
Dmitrijaus priklausomybė pasibaigė, kai jam sukako 22 metai. „Aš nuo to pavargau. Buvo ir tam tikrų įvykių, kurie skatino mane priimti sprendimą liautis vartoti. Sutikau mokyklos laikų draugą, kuris buvo muzikas, jau baigęs konservatoriją. Greitai mintyse palyginau jo ir savo gyvenimo perspektyvą. Apėmė liūdesys… Galiausiai atėjo vidinio protesto laikas. Supratau, kad tai neatneša man jokio džiaugsmo, tai tik mano egzistavimo naikinimas. Tas protestas buvo susijęs su tuo, kad aš nesutinku taip toliau gyventi. Ypač dėl tų žmonių, kuriuos myliu, nes supratau, kad mano gyvenimo būdas jiems suteikia skausmo. Buvo lengva mesti narkotikus, nes suvokiau, kad tai mano pasirinkimas“, – sako Dmitrijus.
Pasak vyro, atsisakymas nuo narkotikų užtruko tam tikrą periodą. Šį periodą Dmitrijus vadina informacijos ir patirčių rinkimu. „Aš daug skaičiau, tyrinėjau, ėjau į cerkves. Mūsų vidinis pasaulis stumia mus į kitokį gyvenimo būdą. Supratau, kad tai, kaip aš gyvenu, nebūdinga ir nepriimtina mano sielai. Visada norėjau gyventi tokioje bendruomenėje, kur man būtų vidujai ramu, kur žmonės vieni kitų neskaudintų. Vartodamas narkotikus ieškojau atsakymų apie savo gyvenimo prasmę. Tai savotiška branda, subrendimo procesas, jis reikalingas, kad būtų priimtas sprendimas mesti narkotikus.“
Vartoti nėra prasmės
Dmirtijus dabar dažnai kviečiamas į seminarus, kad ŽIV infekuotiems papasakotų, kaip galima stiprinti savo organizaciją, kaip bendrauti su žiniasklaida, kaip visuomenei pristatyti ŽIV infekuotų žmonių problemas. Viename Dmitrijaus vedamame seminare teko girdėti jį pasakojant apie priklausomybes. Jis sakė, kad iš visų vartojančių narkotikus yra 12 procentų, kuriems lengva mesti vartoti vien savo asmeninio noro dėka. Taip pat jis sakė, kad vartojimą lengviau nutraukti tiems, kurie pradėjo vartoti narkotikus vyresnio amžiaus.
„Patenku į tuos 12 proc., kuriems lengva atsisakyti narkotikų. Tačiau nemanau, kad tai taisyklė visiems. Visi turime skirtingas gyvenimo istorijas, visi esame skirtingi, ir kiekvienas kitaip priima sprendimus savo gyvenime. Praėjo daug metų nuo mano sprendimo mesti narkotikus. Šiuo metu nevartoju alkoholio, narkotikų ir nerūkau. Ne dėl to, kad man negalima. Dėl to, kad nematau prasmės tai daryti. Aš nelinksminu savo proto vynu, nes man ir taip linksma gyventi. Nereikia galvoti, kad jei žmogus vartojo narkotikus, tai jis jau visą likusį gyvenimą bus nuo ko nors priklausomas. Šiuo metu aš esu priklausomas nuo savęs, nuo savo pasirinkimo, nuo savo sprendimų“, – kalba Dmitrijus.
Vyras toliau samprotauja apie priklausomybę: „Vartojimas – tai yra kažkas, kas daro įtaką tavo gyvenimui. Tačiau tai nėra negrįžtami procesai. Bet kuriuo atveju žmogaus gyvenimas visada priklauso nuo jo asmeninio pasirinkimo. Tokia yra mano vidinio gyvenimo taisyklė. Žmogus tokia būtybė, kuri visada pasirinks, kas jam geriau. Aš racionaliai manau, kad geriau gyventi blaivam. Tai maloniau, įdomiau ir linksmiau.“
Gyvenimas neslepiant veido
Dar vienas dalykas, kuris stebina bendraujant su Dmitrijumi – jo atviras kalbėjimas ne tik apie praeitį su priklausomybe, tačiau ir ŽIV diagnozę. Tai net dvi priežastys, dėl kurių jis gali jausti visuomenės diskriminaciją ir neigiamą santykį.
„Niekada negalvojau, kad ŽIV diagnozė – tai, kas mane chrakterizuoja iš etinės ar moralinės pusės. Manau, žmogų apibūdina jo gyvenimas, o ne liga. Tai rodo poelgiai ir mintys apie žmones, o ne tai, kokią ligą jis turėjo ar turi. Aišku, egzistuoja stereotipas, kad šitie žmonės kažkokie blogesni. Matyt, tai mūsų neišsilavinimo, nekultūringumo klausimas. Nuo to momento, kai sužinojau savo diagnozę, aš ją visiškai adekvačiai priimu. Aš viską apie save žinau. Žmonės man nieko naujo nepasakys.“
O kaipgi visuomenės reakcijos? Jos gali apkartinti gyvenimą. Gal geriau žmonėms atvirai nepasakoti apie savo ligas?.. „Aš noriu, kad mano sūnus ir dukra gyventų su tėvu, kuris nebijo gyventi. Noriu, kad mano žmona tai irgi žinotų. Nes jei jų namuose gyvens žmogus, kuris bijo to, koks jis yra, jie patys taip gyvens ir bijos. Aš juos mokau nebijoti visuomenės reakcijų. Nepaisant to, kad aš visuomet garsiai kalbėjau apie savo diagnozę, jokių bjaurasčių savo adresu nesulaukiau – ant laiptinės sienų niekas nerašė bjaurių žodžių, mano vaikai buvo priimti į darželį ir nevaromi iš jo, nors jų tėtis ir ŽIV infekuotas. Mano gyvenimo patirtis rodo, kad visos tos visuomenės fobijos neturi jokio pagrindo“, – sako Dmitrijus.
Jis prisipažįsta, kad jam ne kartą iš ŽIV infekuotųjų teko girdėti istorijų, kai žmogus pasako savo diagnozę viešai, sulaukia pasipriešinimo, išsigąsta to ir vėl užsidaro. „Žmonėms reikėtų liautis gėdytis savęs; to, kuo jie yra, savo praeities. Tai beprasmis laiko gaišimas. Žmogus turi save mylėti, gerbti ir suprasti, kad kiekvieno gyvenimas būna skirtingas. Mano atveju tai galėjo būti tuberkuliozė, hepatitas, bet kas. Tai buvo pranešimas man. Aš iš to pasidariau savo išvadas, tačiau ta liga neturi daryti įtakos mano gyvenimo kokybei. Mes patys renkamės – būsime laimingi žmonės, ar ne. Ir patys renkamės, kaip elgsimės, kokį santykį turėsime su tais žmonėmis, kurie mus supa. Arba mes jų bijosime, arba gerbsime? Aš renkuosi gerbti tuos žmones ir paisyti jų nuomonės, net jeigu ji neteisinga. Man taip patogiau gyventi. Jie turi teisę galvoti, ką jie nori. Tai jų pasirinkimas. Manęs nejaudina, kaip jie mane vertina, mane tik jaudina tai, kad aš gerai vertinčiau kitus žmones“, – nuoširdžiai kalba Dmitrijus.
Liūdesy nėra prasmės
Diagnozę ŽIV Dmitrijus išgirdo prieš 13 metų. Jis sako, kad tais laikais Ukrainoje negydė nuo ŽIV. Tik po penkerių metų Dmitrijus pradėjo gauti antiretrovirusinių vaistų. Jau daugiau nei aštuonerius metus jis kasdien tris kartus per dieną išgeria tris tabletes.
„Tuo metu jau buvau baigęs vartoti narkotikus. Dirbau reabilitacijose, padėjau žmonėms, motyvuodavau juos mesti vartoti narkotikus, dalyvavau įvairiose socialinėse programose. Kažkas pasiūlė pasitikrinti. Gali būti, kad virusas jau kurį laiką buvo mano organizme, tačiau aš apie tai nežinojau. Tai, kad esu ŽIV infekuotas, manau, tapo svarbiu mano gyvenimo elementu. Aš supratau, koks brangus gali būti žmogui skirtas laikas“, – sako Dmitrijus.
Klausiu Dmitrijaus, ar kas nors pasikeitė sužinojus diagnozę. Jis greitai atsako, kad gal ne. „Man buvo svarbu gauti gydymą. Ir šiuo metu tai yra didžiausia vertybė ir visų pacientų siekiamybė – kad visiems, kuriems reikia gydymo, jis būtų suteiktas. Manau, kad jokia lėtinė liga neturi turėti įtakos tavo gyvenimo kokybei. Tai, ką jaučiu viduje – tai vėlgi mano pasirinkimas. Galiu skųstis arba džiaugtis. Aš renkuosi paprastai – noriu džiaugtis. Nepriklausomai nuo to, kiek man gyvenime skirta laiko. Ne ligai tai lemti. Ir dar aš suprantu, kad lūdesyje ir skausme nėra jokios logiškos prasmės. Net jei man liktų tik metai, aš tuos metus džiaugčiausi. Toks mano sprendimas. Gyvenu jau 13 metų su šiuo sprendimu ir nė karto dėl to nepasigailėjau“, – šypsosi vyras.
Dmitrijus sako, kad jis aiškiai suvokia, jog savo ateitį kurs pats. „Kai vakare einu gultis, vienas iš kriterijų suvokti, ar tą dieną pragyvenau ne veltui, tai klausimas, kurį užduodu sau – ar tie žmonės, kuriuos aš myliu šiandien džiaugėsi? Ar skyriau pakankamai dėmesio tam, kad jų širdys džiaugtųsi? Man tai labai svarbūs dalykai. Jei į visus klausimus atsakau teigiamai, aš dėl to labai džiaugiuosi. Dėl to man jau nereikia alkoholio, narkotikų ar kažkokių kitų kvaišalų. Yra daug dalykų, kurie malonesni už tai“, – šypsosi ukrainietis.
Gyvenimas šeimoje
Dmitrijus šeimą sukūrė prieš 7 metus, augina du vaikus, mergaitę ir berniuką. Atvirai sako, kad jo žmona žinojo Dmitrijaus praeities istoriją.
„Ji visada žinojo mano istoriją, tačiau, manau, kad tai nėra tie dalykai, kurie daro įtaką žmonių santykiams. Kai myli žmogų, jo priklausomybės, ligos – tai nėra svarbiausi dalykai jūsų santykiams vystytis“, – sako Dmitrijus.
Klausiu jo intymesnių dalykų. Jo tvirtume norisi rasti nors kruopelytę abejonių. Ar jūsų žmona ŽIV infekuota? „Ne. Žinot, yra toks reiškinys, kai gyvena ŽIV infekuotas ir neinfekuotas žmogus. Šiuolaikinio antiretrovirusinio gydymo dėka ŽIV infekuotas žmogus neužkrečia savo partnerės. Šitoje fobijoje, kai bijoma gyventi su ŽIV infekuotu, nėra jokios prasmės. Kai žmogus gauna antiretrovirusinių vaistų, jo organizme lieka vos keli virusai (net tyrimai jų nefiksuoja). Biologiškai jis negali infekuoti savo lytinio partnerio. Tačiau jeigu yra nors kažkokia baimė užsikrėsti, pavyzdžiui, kai norima susilaukti kūdikio. Tuomet žmogui duodama trijų dienų profilaktinė vaistų dozė, kad užsikrėtimo tikimybė virstų nuline. Mes taip ir darėme. Šiuo metu yra visokių būdų, kaip ŽIV infekuotam žmogui susilaukti sveikų vaikų. Svarbiausia, kad tarp žmonių būtų meilė, kad būtų aiškus suvokimas, kodėl norima susilaukti kūdikio. Tai dar vienas sprendimas, kurį reikia priimti aiškiai suvokiant priežastis ir pasekmes“, – sako Dmitrijus.
Parengė Daiva Ausėnaitė
