Nobel biocare

„Būti ar nebūti?“: Vilniaus priklausomybės ligų centro situacija

Liepos 2 dieną Vilniaus priklausomybės ligų centro (VPLC) darbuotojų vardu žiniasklaidai buvo išplatintas pranešimas, kuriame pranešta apie liepos 4 d. numatomą įspėjamąjį, o liepos 11 dieną prasidėsiantį neterminuotą visuotinį darbuotojų streiką. Priežastis: jau du mėnesius negaunami atlyginimai, senkančios medikamentų atsargos, nevykdomų pažadų srautas…

„Bernardinai.lt“ įspėjamojo streiko išvakarėse pakalbino VPLC streiko komiteto narį Andrių Pajarską ir priklausomųjų asmenų reintegracinės bendruomenės „Aš esu“ įkūrėją, kunigą Kęstutį Dvarecką.

Andrius Pajarskas: „Išnykus šiai įstaigai, pasekmės būtų neprognozuojamos“

Kada galutinai buvo priimta nuostata streikuoti?

 

Galutinai mes apsisprendėme birželio 19 dieną visuotiniame darbuotojų susirinkime ir nusprendėme, kad kitų priemonių jau nebėra ir neverta tikėtis geriausio, kadangi ir taip ilgai laukėme, tada priimta bendra nuomonė rengti streiką.

O kiek prieš tai geranoriškai laukėte?

Šiemet buvo finansuojami tik pirmi trys mėnesiai, paskui nebuvo mokama. Negavome už ketvirtą ir penktą mėnesį, paskui šiek tiek sumokėjo už dalį mėnesio, bet tik nedidelę dalį, ir taip tempiasi iki šios dienos. Dabar skola vėl susidariusi už du mėnesius.

Kiek dar VLPC pavyktų išlikti esamomis sąlygomis?

Sunku pasakyti, ilgai tai netruks, kadangi senka tiek medikamentai, tiek priemonės, dalinamos metadono mažinimo programoje, tiek pačių darbuotojų kantrybė. Nemaža dalis pastarųjų jau išėjo iš darbo.

Galbūt, kai paskelbėte apie ketinimus streikuoti, jau sulaukėte kokių nors politikų atsiliepimų į Jūsų problemas?

Sureagavo tik vienas iš sveikatos ministro padėjėjų, žadėjo kurią nors dieną pas mus apsilankyti, kalbėtis. Tad žiūrėsime, kuo tas pokalbis baigsis, nes prieš tai, kai mes patys lankėmės Sveikatos apsaugos ministerijoje ir kalbėjomės su ministru Vytautu Andriukaičiu, išgirdome daug pažadų, kad mūsų bėdoje nepaliks, bet kol kas ta procedūra iš vietos nepajudėjo. Kas buvo praėjusį mėnesį, tas pat liko ir šį.

Kaip į šią situaciją reaguoja pacientai?

Nerimastingai. Nes niekas nežino, kokios perspektyvos, kas bus rytoj, nes, kaip jau minėjau, farmakoterapijos programoje naudojamas metadonas senka ir neaišku, kiek jo užteks. Gal mėnesiui, gal pusantro… Taigi, nerimui yra priežasčių.

Kokių sąlygų išpildymas leistų Jums nutraukti protesto akciją?

Reikalavimas yra vienas: sumokėti nesumokėtus atlyginimus. Jeigu tai įvyks, streikas bus nutrauktas. Tačiau dabar mes jau reaguosime į faktus, o ne į pažadus, nes jų buvo daug… ir vieni žadėjo, ir kiti – bet pažadai ir liko pažadais.

Jeigu įvyktų blogiausia – tektų uždaryti VPLC – kokios pasekmės būtų visuomenės sveikatai?

Pasekmės būtų neprognozuojamos. Padidėtų nusikalstamumas, išplistų įvairiausių ligų, dėl kurių šiuo metu daroma prevencija, – tai tikrai nebūtų gerai.

Liepos 4 d. – įspėjamasis streikas, liepos 11 d. – visuotinis. Kartu vyks ir akcija „Padėkite mums padėti“. Gal galėtumėte apie ją plačiau?

Kol kas akcijos detalės tikslinamos. Tai bus akcija, orientuota į visuomenę, tai bus mūsų skyrių suteikiamų paslaugų pristatymas ir paliksim pačiai visuomenei spręsti, ar tos mūsų teikiamos paslaugos reikalingos, ar ne.

Bendruomenės „Aš esu“ vadovas Kęstutis Dvareckas: „VLPC visad išsiskyrė tuo, kad svarbiausia – žmogus ir jo sveikimas“

Kuo Vilniaus priklausomybės centras svarbus sergantiems priklausomybių ligomis žmonėms? Gal pakaktų kitų reabilitacijų ir privatininkų paslaugų?

 

Jau ir VPLC pastaruoju metu labai pabrangino savo paslaugas, kad bent dalį jo gydymo kainos padengtų pacientas. O juk besikreipiantys dėl priklausomybių žmonės paprastai gali pasigirti skolomis, o ne turtu.

O jei šitos ligos negydomos, jos progresuoja ir padaro didesnių nuostolių pačiai visuomenei. Yra apskaičiavimų, kad priklausomo asmens (narkomano) daroma žala visuomenei keleriopai viršija gydymo išlaidas. Juk jei narkomanui per dieną reikia nuo 100 iki 300 litų, tai jis juos vogs, nesugebės tiek uždirbti. Tad, paleidus juos į gatvę, bus daugiau bėdos. Gydyti paprasčiausiai yra pigiau. Ir tai tik vienas iš argumentų.

Juk pats Vilniaus priklausomybės ligų centras yra pagrindinis, ir visi kiti Lietuvoje vis tiek į jį lygiuojasi. Pagal statistiką jis patenka į dešimtuką tarp geriausių ES teikiančių tokio tipo paslaugas. Galbūt dėl kai kurių gydymo programų galima daugiau ar mažiau diskutuoti, bet klausimų dėl VLPC reikalingumo nekyla niekam.

O gydytis pas privatininkus – labai dideli pinigai. Retas kuris gali leisti sau mokėti tokius.

Ar tikite, kad VLPC gali būti uždarytas?

Vis tiek kas nors tomis problemomis privalės rūpintis. Baisiausia, kas gali nutikti, kad Centrą iškeldins į psichiatrines ligonines.

Kodėl tai baisiausia?

Dėl to, kad labai daug ligoninių Lietuvoje suinteresuotos vien medikamentiniu gydymu, kas sergant priklausomybės ligomis daugeliu atvejų visiškai netinka. Lietuvoje rugsėjo mėnesį vyks tarptautinis seminaras ta tema – statistika šokiruojanti: lietuviai daugiausiai visoje ES naudoja raminamųjų ir psichotropinių vaistų. O priklausomiems pakeisti vieną priklausomybę kita nėra sudėtinga. Tad belieka klausimas: ar tai dar galima vadinti gydymu? Būtent to posūkio į vien medikamentinį gydymą labai bijau. Esu susidūręs su atveju, kai vienas iš mūsų bendruomenės „Aš esu“ narių gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, Vasaros gatvėje. Ten dirbantis šaunus ir gerbtinas gydytojas padėjo jam atsisakyti vaistų, žmogus atsigavo, atsirado akivaizdūs teigiami pokyčiai, o gydytojas gavo įspėjimą, kad „nekompetentingai“ gydo – „be medikamentų“.

Turbūt psichiatrinių ligoninių vyresnybė orientuota į medikamentinį gydymą, kuris, reikia pripažinti, dažniausiai slopina tik simptomus, bet visa kita paliekama likimo valiai. Dabar toje ligoninėje lankau kitą žmogų, jis gauna vaistų, bet pasakyti, kad su juo kas nors dirba, būtų labai drąsu.

Tad VPLC yra ta vieta, kur priklausomam žmogui skiriama daugiausia dėmesio?

Tie, kas yra buvę penkių aukštų VPLC pastate, žino, kad pirmas ir antras aukštai ambulatorinis ir administracinis, kur išduodamos įvairios pažymos, o kiti trys aukštai skirti detoksikacijos skyriui ir Minesotos programai. Man atrodo, būtinos visos tos grandys, nepakanka įstrigti pirmame ar antrame aukšte. Medikamentinis gydymas tinka trumpam pereinamam laikotarpiui. Yra ką tobulinti tose programose, niekas dėl to nesiginčija, bet iš esmės dabar tai, kas yra sukurta, kas padaryta pačių gydytojų iniciatyva – jie važinėja stažuotis ir į Amerikos Minesotos programą, ir kitur. Man labiausiai liūdna dėl detoksikacijos skyriaus. Jei jį panaikintų, atsirastų sąlygos dirbti dar didesniam skaičiui šarlatanų, kurie gydytų namuose. O nelegalūs blaivinimai namuose tikrai gali baigtis komplikacijomis ir netgi mirtimi. Nes legalių privačių žmonės neįpirks.

Antras dalykas, Minesotos programos perkėlimas kur nors būtų didelė problema. Jau dabar ji finansiškai sunkiai įkandama, o jei dar perkels kažkur ar brangins, tada daugeliui ligonių beliks mirti sergant, o ne sveikstant.

Jums, kaip bendruomenės „Aš esu“ vadovui, kiek ši įstaiga atrodo svarbi?

Galiu žvelgti iš dviejų pusių. Pirma: dėl asmeninio sveikimo, ten startavau. Kreipiausi dėl susirgimo į VLPC, ir man buvo suteikta visa reikiama pagalba, paskui pakliuvau į Minesotos programą, ten prasidėjo mano sveikimas, ir esu tame sveikimo kelyje iki šiol. Sunkiausią darbą padarė ten esantys specialistai: supažindino mane su mano liga ir sveikimo galimybėmis, ką turiu daryti. Baisu ir pagalvoti, kas būtų buvę, jei nebūčiau šios pagalbos gavęs tada…

Antra: kaip bendruomenės „Aš esu“ vadovas esu labai dėkingas už geranorišką VPLC bendradarbiavimą. Kai mums reikia guldyti žmones, visur – ar į detoksikacijos, ir į Minesotos programos skyrių, ar konsultacijai – visada mielai priima. Iki šios dienos šioje įstaigoje dirbantys specialistai labai atviri bendradarbiauti. Teigiamas bruožas, kaip valstybinis centras ši įstaiga nedalyvauja konkurencinėje kovoje, ką didesniu ar mažesniu mastu galima pastebėti tarp privačių reabilitacijų – ypač dėl mokių klientų.

Tad VLPC visad išsiskyrė tuo, kad jam svarbu žmogus ir jo sveikimas, o ne kažkokios kitos interesų sferos.

Apie Vilniaus priklausomybės ligų centrą

Vilniaus priklausomybės ligų centro tikslas – teikti medicinines, psichologines ir socialines paslaugas asmenims, žalingai vartojantiems alkoholį, narkotines medžiagas ar tabaką, bei jų šeimos nariams. Centro veikla apima tokias sritis kaip priklausomybės ligų prevencija, gydymas ir reabilitacija. 

Vilniaus priklausomybės ligų centras yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto gydytojų rezidentų rengimo bazė.
2009 m. Vilniaus priklausomybės ligų centras Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintas socialinio darbo metodiniu centru.

Kalbino Antanas Šimkus

Bernardinai.lt

TAIP PAT SKAITYKITE