Antradienį vykusioje spaudos konferencijoje bioteisės ir medicinos specialistai viešai išsakė nuogąstavimus dėl Seime šiuo metu svarstomo Pagalbinio (dirbtinio) apvaisinimo įstatymo projekto. Pasak spaudos konferencijoje kalbėjusių specialistų, šis įstatymo projektas turi tiek teisinių, tiek etinių spragų, yra naudingas tik dirbtinio apvaisinimo paslaugas teikiančioms klinikosm neatsižvelgia į pasekmes pacienčių ir būsimų vaikų sveikatai.
Įstatymas gali tapti sunkia ekonomine našta sveikatos sistemai
Šiuo metu pasaulyje vis daugiau nevaisingų porų renkasi dirbtinio apvaisinimo procedūras. Europoje šiomis paslaugomis per metus naudojasi 1600 iš 1 mln. gyventojų, Lietuvoje tokių asmenų skaičius gali siekti 4800 per metus. Taigi, pasak specialistų, nekelia abejonių, jog būtina teisiškai reglamentuoti pagalbinio apvaisinimo procedūrą. Tačiau telieka apgailestauti, kad Pagalbinio (dirbtinio) apvaisinimo įstatymo projekto rengėjai savo darbą atliko nekokybiškai, liko labai daug pavojingų spragų ir, jei projektas virs Seimo patvirtintų įstatymu, tai taps sunkia ekonomine našta sveikatos sistemai.
Pasak Mykolo Romerio universiteto Bioteisės katedros docentės Agnės Širinskienės, turime prisiminti, kad vienos dirbtinio apvaisinimo procedūros kaina – 10-13 tūkst. litų. Dažnai procedūrą reikia kartoti 5 kartus, kol pasiekiamas rezultatas. Dirbtinio apvaisinimo procedūrų Lietuvoje finansavimas galėtų kainuoti nuo 48 iki 240 mln. Lt per metus. „Net tokios gerovės valstybės, kaip Danija, atsisako šios brangios procedūros kompensavimo iš valstybinių draudimo fondų, – teigia docentė. – Tad mūsų Vyriausybės siekis patvirtinti šį įstatymo projektą Europos kontekste atrodo mažų mažiausiai keistai.”
A. Širinskienei pritarė ir Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) prezidentas profesorius Liutauras Labanauskas. Jo tvirtinimu, rengiant Pagalbinio (dirbtinio) apvaisinimo įstatymą, deja, nebuvo paskaičiuota, ar pakaks Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų kompensuoti dirbtinio apvaisinimo procedūras, neįvertintas jų efektyvumas. Tai esą sukelia liūdnų minčių, kad „toks įstatymo projektas panašesnis į komercijos planą privačioms dirbtinio apvaisinimo klinikoms, o ne į siekį padėti nevaisingoms šeimoms.”
Profesorių ypač stebina tai, kad pacientų nevaisingumo problemas įstatymo projekte siūloma spręsti ne vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymu, bet leidžiant atskirą įstatymą, sukuriant privilegiją atskirai dirbtinio apvaisinimo paslaugai. Tokia praktika, pasak L. Labanausko, nėra teisinga, nes pažeidžiamas asmenų lygybės prieš įstatymą principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsniu. Profesorių nemaloniai nustebino ir įstaymo kūrėjų siekis manipuliuoti faktais, pateikiant netikslią informaciją. Pavyzdžiui, nutylima, kad Lietuvoje atliekamų dirbtinio apvaisinimo procedūrų efektyvumas kur kas mažesnis nei kitose Europos valdstybėse ir tesiekia 7,5 proc.
Įstatymo projekte daug teisės spragų
Pasak A. Širinskienės, rengiant įstatymą, neatliktas paslaugos saugumo įvertinimas, o esančios teisinės spragos leidžia dirbtinį apvaisinimą atlikti net nedokumentuojant būtiniausių įstatyme nustatytų jo atlikimo sąlygų. „Procedūrų metu atsiradusių nepageidaujamų reakcijų tyrimas taps neįmanomas, todėl net ir kilus grėsmei moters ar būsimo vaiko sveikatai, nebus galima pretenduoti į žalos atlyginimą”, – perspėjo A. Širinskienė, pastebėdama įstatymo projekte dar vieną paradoksą – dokumente draudžiant lytinių ląstelių donorystę, atsiranda normos, numatančios donoro lytinių ląstelių saugojimą. Ir nors įstatymas draudžia lytinių ląstelių įvežimą ir išvežimą iš šalies, tačiau tranzitas leidžiamas ir nėra jį reguliuojančių teisės normų.
Spaudos konferencijoje dalyavę specialistai atkreipė dėmesį ir į tai, kad dabar svarstomame įstatymo projekte lieka neaišku, kaip elgtis su smbrionais, jei šeima nusprendžia skirtis.
Nutylimas apsigimimų pavojus
Įstatymo projekte akcentuojama tėvų „teisė turėti vaikų”, tačiau visiškai neįvertinta embrionų šaldymo rizika būsimų vaikų sveikatai, nors, vadovaujantis Vaiko teisių deklaracija ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, vaiko interesai ir jo saugumas turi būti prioritetas. Į tai atkreipė dėmesį trečiasis spaudos konferencijos dalyvis, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikų genetikas Danielius Serapinas.
Pasak šio mokslininko, būtina aiškiai viešai išsakyti, kad dirbtiniam apvaisinimui naudojant šaldytus embrionus didesnė apsigimimų tikimybė. Vietoj jų naudojant šviežius embrionus ar kiaušialąstes, ši tikimybė labai sumažėja. „Jei visuomenė būtų pakankamai informuota apie šią procedūrą, būsimos mamos tikrai rinktųsi tai, kas saugiausia vaikams – t.y. procedūrai rinktųsi kiaušialąstes, o ne šaldytus embrionus. Dabar retas žino, kad, pavyzdžiui, taikant net ir pažangiausius embrionų šaldymo būdus, įvyksta embrionų ląstelių struktūrų pažeidimai, – tvirtina genetikas. – Iš atliktų su gyvūnais bandymų matyti, kad net jei embrionas išgyvena, tikimybė pasireikšti įgimtiems defektams ateityje – išlieka. Vis dar neaiškūs ir ilgalaikiai dirbtinio apvaisinimo procedūros padariniai sveikatai”, – kalbėjo D. Serapinas.
Profesorius L. Labanauskas taip pat atkreipė dėmesį, kad vargu ar tenkina Seimo Sveikatos reikalų komiteto pasiūlytas „kompromisas”, jog dirbtinio apvaisinimo procedūros metu galima sukurti 10 embrionų, iš kurių tik 3 naudojami apvaisinimui, o likusieji – šaldomi. Tokia praktika ne tik būtų labai brangi, tačiau ir prasilenktų su Hipokrato priesakos nuostata nediferencijuoti žmonių gyvybių ir vienodai saugoti visus nuo pradėjimo akimirkos ir natūralios mirties.
