Kas dešimta Lietuvoje gyvenanti šeima yra nevaisinga. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas svarstomas jau šešeri metai ir vis nesiryžtama jo nei tobulinti, nei priimti. Kodėl?
Nevaisingumo statistika turi tendenciją didėti, vis daugiau porų negali susilaukti vaikų. Nevaisingumo priežasčių gali būti ne viena: tai partnerių sveikatos būklė, imuninis nesuderinamumas ir kitos. Jas nustačius ir negalint pašalinti pasitelkiami dirbtinio apvaisinimo metodai, jau ne vieneri metai taikomi ir Lietuvoje. Deja, kol kas jie nėra pakankamai įstatymiškai reglamentuoti.
Rūta Nadišauskienė, Kauno medicinos universiteto profesorė, Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė:
– Būtina, kad pagaliau įstatymais būtų įteisinti sprendimai teikti laiko ir praktikos patikrintas dirbtinio apvaisinimo paslaugas. Dabar šias paslaugas teikia tik privačios gydymo įstaigos. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse, iš jų ir kaimyninėse Baltijos valstybėse, dirbtinis apvaisinimas yra ir universitetinė paslauga, teikiama universitetinėse gydymo įstaigose gydymo, mokymo ir mokslo tikslais. Mes kol kas neatitinkame šių standartų, o dėl to kenčia nevaisingos šeimos. Tai, kad valstybė apmokėtų šias paslaugas, taip pat nėra reglamentuota. Nesakau, kad tai reikia padaryti dabar, sunkmečiu, bet reikia apie tai galvoti. Estijoje dirbtinio apvaisinimo ciklai yra valstybės remiami ir kompensuojami.
Reglamentavus procedūrą ir ją taikant valstybinėse gydymo įstaigose galima siekti griežtų standartų, persodinti ne du ar tris, o vieną embrioną. Dabar procedūrą perkantys žmonės patenka tarsi į spąstus, nes ji brangi ir negarantuota. Siekdami, kad susilauktų palikuonio, ryžtasi maksimaliam embrionų skaičiui. Tačiau maksimalios sėkmės atveju dažnai išsivysto daugiavaisis nėštumas, kuris yra pavojingesnis ir rizikingesnis.
Norėtųsi, kad savo nuomonę šiais klausimais pareikštų problemų turinčios poros ir į jų nuomonę būtų atsižvelgta, priimant teisės aktus. Deja, visuomenė šia tema nėra linkusi kalbėti.
Net nėra tiksliai žinoma, kiek Lietuvoje yra nevaisingų porų. Manoma, kad tokių – apie 50 tūkstančių. Kol kas nėra nei registro, nei tikslios statistikos. Tai atsirastų, jei paslaugas teiktų valstybinės gydymo įstaigos ir būtų žinoma, kiek šeimų yra nevaisingos, kokia procedūros sėkmės dalis.
Sunku pasakyti, kokios yra nevaisingumo priežastys. Duomenų, kad dėl to kalta kontracepcija, nėra. Aišku viena, kad pasikeitęs gyvenimo būdas tikrai turi neigiamos įtakos. Antra vertus, dabar pastoja, išnešioja ir pagimdo tos moterys, kurios anksčiau apie motinystę nebūtų galėjusios net svajoti.
Kalbant apie donorus būtent visuomenė turėtų nuspręsti, kas jais gali būti. Mums svarbios ir moralinės, ir religinės nuostatos. Antra vertus, prievarta niekur netaikoma, kiekvienas gali rinktis. Svarbu, kad dirbtinio apvaisinimo paslaugos teikimas būtų reglamentuotas aiškiai ir skaidriai. Lygiai tas pats taikytina ir embriono saugojimui: leisti jį šaldyti ar ne. Daliai visuomenės tai gali būti priimtina, daliai – ne. Sveikintina ir reikšminga, kad apie tai diskutuojama ir ieškoma sprendimų.
Rimantas Gricius, Baltijos-Amerikos klinikos akušeris ginekologas:
– Mūsų klinikoje teikiamos dirbtinio apvaisinimo paslaugos, tačiau veiklai labai trūksta įstatyminės bazės. Yra du įstatymų projektai, bet iki šiol jie nei atmesti, nei priimti. Apie tai, kad reikia priimti įstatymus, kalba ir ligonių, ir akušerių ginekologų draugijos.
Esame civilizuota Europos šalis, tačiau dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo srityje elgiamės ne kaip visi. Reikia, kad būtų kompensuojami ir vaistai, ir procedūros, kaip yra kitose šalyse. Pavyzdžiui, Slovėnijoje valstybė kompensuoja šešis ciklus bevaikėms šeimos ir keturis – laukiant antro vaikelio.
Nevaisingumas yra liga, dėl jos žmonės kenčia. Be to, prieaugis Lietuvoje yra labai mažas, todėl valstybė turėtų jį skatinti.
Algis Čaplikas, sveikatos apsaugos ministras:
– Iki šiol į dirbtinio apvaisinimo teisinę bazę ir buvę sveikatos apsaugos ministrai, ir Seimo nariai žiūrėjo labai aplaidžiai. Dirbtinio apvaisinimo paslauga reglamentuota tik ministro įsakymu.
Man susidaro įspūdis, kad iki šiol vykę ginčai yra naudingi visoms suinteresuotoms pusėms, siekta, kad įstatymas būtų sąmoningai blokuojamas ir liktų galioti pusiau tvarka. Taip ilgiau būti negali, nes nėra nei priežiūros, nei kontrolės mechanizmų, nei taisyklių. Šiam tikslui sudaryta darbo grupė darbą baigė ir mano tikslas – kad Seimas priimtų įstatymą. Koks jis bus, pasakyti negaliu, nes nuomonių yra įvairių. Svarbu, kad dirbtinio apvaisinimo procedūros būtų reglamentuotos įstatymu, būtų apibrėžta, kas už ką atsakingas, ką galima ir ko negalima daryti.
Dirbtinio apvaisinimo procedūras gali teikti ne tik privačios, bet ir valstybinės gydymo įstaigos. Joms niekas nedraudžia teikti mokamas paslaugas ar pageidauti jas teikti, bent jau rodyti iniciatyvą.
Didžiausias diskusijas kelia Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatos dėl embrionų šaldymo ir leistino kiekio, taip pat dėl to, ar leisti dirbtinio apvaisinimo procedūras ne tik tarp sutuoktinių, bet ir tarp partnerių. Siūlomose alternatyvose reikalaujama drausti embrionų šaldymą ir sukuriamų embrionų kiekį apriboti iki trijų. Tai žino specialistai, aš nepretenduoju į absoliučią tiesą. Kokia nuomonė dominuos, kokią poziciją palaikys Vyriausybė, ta ir nukeliaus į Seimą. Svarbu, kad įstatymas būtų priimtas, procedūros ir paslaugos reglamentuotos.
Nenorėčiau, kad tai nusitęstų prisidengiant pasaulėžiūriniais principais, nes Bažnyčios ir visuomenės nuomonė šiais klausimais yra prieštaringa.
